Tikroji Lietuvos krikšto istorija

XI amžiuje parašytuose Kvedlinburgo analuose galime rasti įrašą: „1009 metais Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“. Ir čia prasideda ne tik Lietuvos vardo, bet ir bandymų pakrikštyti tuos nesutramdomus, klastingus lietuvius istorija. Aktorius Melas Gibsonas ne veltui nuogąstavo – lietuvių kuokų stiprumą viduramžiais patyrė nemažai svetimšalių.
Jis nebuvo vienintelis kankinys tose žemėse. 997 m. prūsai nugalabijo šventąjį Adalbertą iš Prahos. Kai jis ėmė giedoti psalmes, pagonims to buvo per daug. Kultūroje, kur žmonės kalbėjosi vienas su kitu, skaitymas iš knygos reiškė kažką labai blogo. Tačiau jo pavyzdys užkrėtė kitus vienuolius, pasiryžusius tapti kankiniais Europos rytuose. Itin aktyvus tapo būtent Brunonas, daug keliavęs po pagonių kraštus. Vengrijos ir Lenkijos rytiniuose pakraščiuose, Rusios pietų stepėse, kur, anot paties Brunono, gyveno pečenagai – patys žiauriausi iš visų pagonių.
Bandymų apkrikštyti lietuvius buvo ne vienas. Karalius Mindaugas 1251 m. priėmė krikštą su negausia bendraminčių grupe, bet šis tikėjimas valstybėje neįsitvirtino. 1263 m. žemaičių kunigaikštis Treniota (beje, seserėnas) nužudė politiškai nusilpusį Mindaugą, bet greit pats krito nuo Mindaugo tarnų rankos. Nei Traidenis, nei Gediminas, nei Algirdas nebandė krikštytis. Gedimino sūnus Kęstutis jau buvo iškilmingai pažadėjęs Vengrijos karaliui Liudvikui Didžiajam priimti krikštą, keliavo į Budą, bet, kaip rašo amžininkai, naktį pusiaukelėje tiesiog paspruko, palikęs miegančius bendrakeleivius. Ir tik Jogaila, užsitikrinęs elito paramą, ryžosi šį procesą, pradėtą 1387-aisiais, atlikti iki galo.

Religija nuo seno naudojamasi, siekiant politinių tikslų. Tačiau ji formuoja ir dvasinį žmogaus pasaulį. Noras kuo nors tikėti evoliuciškai užprogramuotas per tūkstančius metų. Apie jo svarbą rašė ir Juvalis Nojus Hararis. Tai iš tiesų vienija žmones bendram tikslui. Įdomu, kaip ir kodėl tautos keičia savo tikėjimus ir ką tai duoda? Labai įdomus ir pamokantis lietuvių – paskutinių Europos pagonių atvejis. Kodėl buvo naudinga tapti krikščionimis, perimti naują ideologiją ir kuo ji kokybiškai skyrėsi nuo pagonybės? Ar visi pagonys vienodi? Dr. Darius Baronas su kolega iš Jungtinės Karalystės, Lietuvoje dirbančiu Styvenu Rouelu tyrimus aprašė monografijoje „Lietuvos virsmas: pagonys barbarai tampa vėlyvųjų viduramžių krikščionimis“.
D. Baronas sako: „knygoje pabandėme sudėti viską, ką įsivaizduojame reikalinga sudėti, kalbant apie Lietuvos christianizacijos procesą. Nes Lietuvos krikštas nebuvo vienadienis įvykis, o ilgai trukęs procesas“. Be to, mokslininkai siekė sugriauti ir kai kuriuos mitus arba ištaisyti istorines klaidas. Pavyzdžiu, išsiaiškinti ar Mindaugas, priėmęs krikštą, vėliau atsimetė nuo krikščionybės. Ar jis buvo tikėjimo išdavikas? D. Barono nuomone, jis nebuvo tikėjimo išdavikas. Tik jo valdymas tragiškai baigėsi. Kadangi jis pradėjo kovoti su vokiečių Ordinu, to meto šaltiniai tvirtino, kad Mindaugas kovoja prieš krikščionybę.
Kitas Lietuvos valdovas, kunigaikštis Gediminas yra laikomas politikos virtuozu. Anuo metu amžininkai labai vertino jo sugebėjimą viena pasakyti, kita turėti omenyje, o trečia padaryti. Tai buvo vertinga savybė tais neramiais laikais: karų, išdavysčių, netvarių sąjungų epochoje.
Iš kunigaikščio Jogailos biografijos irgi reikėjo išvalyti prasimanymus. Neva jis norėjo vesti Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio dukterį ir pasikrikštyti stačiatikiu. Iš tiesų tai yra vėlesnių laikų rusų sukurptas falsifikatas. Istorijos šaltinių tyrėjas Darius Baronas taip pat norėjo geriau suprasti žemaičių krikšto procesą. Tyrimai patvirtino, kad jau nuo XIV a. pabaigos Lietuvoje pradėjo formuotis katalikiška lietuvių visuomenė. Ji tapo panaši į likusios lotyniškosios Europos visuomenę.

Beje, pagonybės terminas gimė ankstyvoje krikščionių bažnyčioje. Dar penktame amžiuje pagonimis vadino tiesiog ne krikščionis, arba žmones, išpažįstančius etnines religijas. Tad kokia yra pagonių ideologija? Logiškai mąstant, jeigu jie neturi vieno Dievo, tuomet lengviau priima kitų religijų dievus. Todėl religinė tolerancija pagonybėje turėtų būti didesnė.
Pagonybės terminas įprastai vartojamas kaip priešingybė krikščionybei. Įsivaizduojama, kad krikščionybė yra griežčiau apibrėžta, todėl modernesnė. Pavyzdžiui, ji turi dešimt Dievo įsakymų. Yra sukurta apeigų sistema, dvasininkų luomo struktūra. Platus bažnyčių tinklas, aiškūs šventumo centrai. Tokie kaip Roma, Jeruzalė, Konstantinopolis, Santjago de Kompostela ar Asyžius.
Tyrėjas teigia, kad iš tiesų pagonybė nėra antitezė krikščionybei. Be to, skandinavų pagonybė tikrai nėra tokia pati kaip Lietuvos, baltų ar romėnų pagonybė. Tai atspindėjo ir visuomenių gyvenimo būdą. Aukojimo ritualai buvo esminė graikų-romėnų pagoniškos religijos dalis. Ši religija buvo laikoma „valstietiška“. XXI amžiuje neopagonys grįžta prie romėniškojo politeizmo, helenizmo, keltų pagonybės. Gimsta ir nauji, eklektiški tikėjimai. Tokie kaip neodruidizmas, kurio šaknys slypi XIX a. romantizme. Jis turi okultizmo, teosofijos elementų. Pagonys gyvuoja ir dabar, jie labai įvairūs.

Tad ar galima teigti, kad krikščionybė yra pažangesnė ideologija už pagonybę? Nors raštą turėjo ir graikai, ir romėnai, manoma, jog Europos kultūrinę evoliuciją, jos pažangą lėmė rašto kultūros vystymasis ir kitokie religijos principai. Krikščionybė turi aiškų taisyklių sąrašą. Kai misionieriai ateidavo į pagonių kraštus, jie atsinešdavo Bibliją. Biblija – tai dievo žodis, kur viskas surašyta. Joje aprašyti ir moralės dėsniai, nepriklausantys nuo asmens įgeidžių ar interpretacijų. Krikščionybė atnešė ir įdiegė daug idėjų, būtinų šiuolaikinei civilizacijai – tarp jų ir sąžinės sąvoką. Bet Romos pagonybė civilizacijai irgi neprieštaravo, kaip ir graikų. Tuo tarpu lietuvių, fino ugrų ir kitų tautų situacija buvo kitokia. Jie liko barbarikumo lygmenyje.

Kodėl Romos gentys sukūrė civilizaciją, o gentys gyvenusios dabartinės Lietuvos teritorijoje to nesugebėjo padaryti? Esminė priežastis – atšiaurios gamtos sąlygos, lėmusios menkus derlius, mažesnį gyventojų tankį. Visuomenės progresui būtina konkurencija, kurią ypač skatina miestų atsiradimas. Miestai – vienas svarbiausių civilizacijos bruožų. Todėl dėl palankaus klimato Viduržemio jūros regione jų buvo apstu. Tai ir buvo pagrindinė civilizacijos kūrimo jėga. Tačiau tam reikia efektyvios žemdirbystės, kad miestai išgyventų. Lemtingas faktorius yra klimatas.
Mūsų kraštuose išgyventi buvo sunku ne tik dėl klimato ar atšiaurių gamtos sąlygų, bet ir dėl to, kad dėl mažo gyventojų tankio čia ilgai nesusiformavo jokia efektyvi politinė struktūra, gebanti organizuoti gynybą, vykdyti ekspansyvią žemių ir resursų įsisavinimo politiką. Ilgus amžius ši charakteristika tinka visoms Baltų gentims. Vienintelė išimtis iš taisyklės – Mindaugo ir Vytauto laikų lietuviai. Jeigu lietuviai būtų gyvenę šiltesniuose kraštuose, gal tikrai būtų sukūrę civilizaciją.

Priimti naująją religiją, jos ideologiją ir tapti pažangiausios tuo metu Vakarų civilizacijos dalimi būtų buvę labai naudinga. Bet krikščionybė Lietuvoje plito lėtai, nes trūko bažnyčių, parapijų, vienuolynų, kunigų ir vienuolių. Ir ypač politinės valios. Lietuvių valdovai ne vieną šimtmetį sumaniai naudojosi popiežių norais pakrikštyti pagoniškus kraštus, mainais reikalaudami įvairių, kartais nerealių nuolaidų ir privilegijų. Iš tiesų senovės lietuvių ir žemaičių lyderiai tiesiog nenorėjo keisti savo mėgstamo gyvenimo būdo: prekybos vergais, karinių išpuolių, medžioklių ir lėbavimų. Tą patvirtina istoriniai šaltiniai. O užkariauti sunkiai prieinamą teritoriją buvo nelengva net kryžiuočių ordinui. Be to, kariauti abiem pusėms netgi buvo naudinga.

Kai Jogaila, Vytautas įvedė katalikų tikėjimą kaip valstybės propaguojamą ir palaikomą, procesas greitai pajudėjo. Vos per šimtmetį, XV a. pabaigoje savo pagrindiniais bruožais Lietuvių visuomenė tapo panaši į Lenkijos, Čekijos visuomenes. Religija visų pirma buvo prekė, politinė priemonė. Kita vertus, ji skatino visuomenės moralinę evoliuciją, kultūrą. Nors teologų nebuvo, bet gyvenimo būdas tapo labai panašus. Biblija ilgai „ėjo“ į Lietuvą. Tai susiję su lėta rašto kultūros lėta plėtra. Laimė, pačioje XIX a. pradžioje gimė Motiejus Valančius. Jis aktyviai rašė ir išmokė valstiečius skaityti. Kai atėjo aušrininkai, J. Basanavičiaus karta, jau buvo pakankamai daug žmonių, mokančių skaityti. Dirva buvo išpurenta. Ir tai iš esmės padarė vienas žmogus – žemaičių vyskupas, rašytojas ir istorikas Motiejus Valančius. Jis organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas, bibliotekas. Todėl jo reikšmė naujų laikų Lietuvai lygintina su Vytauto Didžiojo reikšme viduramžių Lietuvai.

Tai puikiai įrodo, kokį didelį potencialą turi lietuvių tauta. Sugebėjusi atsilaikyti prieš įvairius priešus – totorius, kryžiuočius, prijungti ir valdyti rusėnų žemes. Ir nors vėlai prisijungė prie krikščioniško pasaulio, LDK po to vystėsi greitai. Dalis nuopelnų priklauso naujajai religijai, skatinusiai raštingumą ir ugdžiusiai istorinę atmintį per mirusiųjų atminimą.
Net kai atrodo, jog gyvename puikiai ir nieko nereikia keisti, kartais tenka pasiduoti spaudimui iš išorės. Pavyzdžiui, priimti kitą tikėjimą. Tokiais atvejais kažką prarandame, bet tai pat ir įgyjame. Tereikia protingai pasinaudoti atsivėrusiomis naujomis galimybėmis.

Rolandas Maskoliūnas