Tautos tapatybė ir atminties kultūros (0)

Technologijų sukelti pokyčiai ne tik gundo mus gyventi ateitimi, bet iš esmės keičia socialinius ryšius, visuomenės procesų dinamiką. XXI amžiuje matome dar daugiau įtampos valstybių santykiuose, daugiau autokratijos, netgi bandymų atkurti imperijas. Štai kodėl šiais neramiais laikais visuomenei, tautai, Vakarų civilizacijai taip svarbu suvokti savo ištakas, tapatybę, puoselėti atminties kultūras.
Kaip teigia Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, susidomėjimas savo praeitimi, praeities akcentavimas yra atsakas į globalizaciją, bėgimas nuo jos. Žmonės pasijuto pakankamai nesaugiai ir jie ieško tam tikrų uždaresnių bendruomenių. Ir tas bendruomenes jie randa tautoje.
Žmonės kadaise gyveno gentinėmis bendruomenėmis. Vėliau ėmė formuotis daugiatautės imperijos, kurias ėmė keisti nacionalinės valstybės. Moderni nacionalinių valstybių sistema susiformavo po Vestfalijos taikos 1648 metais. Vadinasi, nuolat kito ir žmonių tapatybės suvokimas. Mes iki šiol gyvename valstybėse, tačiau permainų vėjai ima pūsti vis stipriau. Ieškoma naujų tapatybės ženklų ar simbolių, bandoma juos savintis, kartais klastoti. Kokie yra tie esminiai tapatybės komponentai?
Istoriko manymu, žmonės turi kelis tokius atraminius tapatybės taškus. Vienas iš tokių stulpų yra kalba. Lietuviai yra visi tie, kurie kalba lietuviškai. Kitas ne mažau svarbus atspirties taškas bent daliai visuomenės yra religija. Reikia neužmiršti ir trečiojo atsparos taško – praeities.
Dėl daugybės iškraipymų ir falsifikacijų žmonės mažiau pasitiki oficialiomis istorijos versijomis. Be to, laikui bėgant ir mirštant liudininkams, kolektyvinė atmintis nyksta. Todėl ją reikia įtvirtinti, aktualizuoti.
Praeitis, istorija ima konkuruoti su religija. Bendros praeities suvokimas nustumia ją į antrą planą. Istorikai nuo XIX amžiaus antros pusės iki šių dienų mato bent kelis tokius tapatybės suvokimo pokyčio ciklus. Pirmasis prasideda XIX amžiaus pabaigoje ir tęsiasi maždaug iki 1945 metų. Tie metai simbolizavo ne tik vieno diktatoriaus pralaimėjimą, bet ir nacionalizmo kaip ideologijos transformaciją. Nacionalistinių paradigmų dekonstrukcijos vyko maždaug iki 1990 metų. Tačiau vėliau situacija ėmė vėl keistis. Net tokios valstybės kaip Vokietija, kurios kalbėjo apie ateitį kaip postnacionalinę, grįžta prie nacionalizmo idėjos. XXI a. šie procesai įgauna visiškai naują pagreitį.
Kalbėdami apie atminties kultūras turime neužmiršti, kad mūsų praeitis siejasi su dabarties poreikiais. Tokia istorija kaip Lietuvos yra tarsi kozirių rinkinys, kuriuos išmintingai ir išradingai naudojant, galima pasiekti pačius ambicingiausius tikslus. Sutelkti savanorius ir atsilaikyti prieš bolševikus kuriant nepriklausomą Lietuvą, arba įrodyti Europos Sąjungai, kodėl turėjome tapti jos nariais.
Prof. A. Nikžentaitis teigia, kad tapatybė stipri tol, kol nuolatos keičiasi. Tapatybės kaita, įvairių praeities momentų akcentavimas yra sveikos bendruomenės požymis. Tauta miršta tada, kai tapatybė užkonservuojama ir nesikeičia.
Ar kalbėtume apie tarpukario, ar dabartinę Lietuvą, visąlaik susiduriame su tapatybių kaita ir skirtingais tautiniais naratyvais, kuriais grindžiama tapatybė. Viskas prasidėjo tautinio atgimimo pradžioje, jos pirmaisiais dešimtmečiais.
Pats svarbiausia elementas tuo metu buvo kalba. Po to buvo dvejojama, ar remtis tautos atgimimo istorija, ar grįžti prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikų. Tą grįžimą prie LDK laikų paspartino Vilniaus praradimas. Visuomenei reikėjo pateikti argumentų, kodėl Vilnius yra Lietuvos miestas, kodėl būtina atsiimti prarastą sostinę. Tokio naratyvo pagrindu tapo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o svarbiausiu veikiančiu asmeniu – Vytautas didysis. Svarbu suvokti, kad mūsų praeitis, istorija yra medžiaga, iš kurios ir kuriamas pasakojimas. Jame pagrindinė vieta tenka kokiai nors idėjai. Šių dienų Lietuvoje po 1990 metų buvo nuosekliai plėtojamas Laisvės naratyvas, pildomas įvairiais elementais.
Kalbant apie Sąjūdžio laikotarpį, reikia neužmiršti diskusijų dėl Hitlerio Stalino pakto ir slaptųjų protokolų. Buvo akcentuojama, kad Lietuva prarado nepriklausomybę įsikišus svetimoms jėgoms. Šį naratyvą papildė tremtinių istorija, itin populiari pirmaisiais Sąjūdžio metais. Pastaraisiais metais Laisvės naratyve dar stipriau įsitvirtina partizanai. Be to, jau tinkamą vietą randa Sąjūdžio istorija ir visų pirma du centriniai įvykiai – Baltijos kelias ir Sausio 13-oji. Baltijos kelias, o ypač sausio 13-oji iš pradžių buvo minimi kaip gedulo dienos. Pastaraisiais metais jie tapo mūsų pergalės dienomis. Taigi, laikui bėgant ryškėja kitos vertybės. Ir tai, be abejo, natūralus procesas. Į laisvės praradimo ir atgavimo naratyvus nesunkiai įsikomponuoja ir senesnės istorijos pasakojimai. Pavyzdžiui, apie XIX amžiaus sukilimo dalyvius.
Istorikai teigia, kad visuomenė neturėtų laukti, kad politikai kurtų mūsų tapatybę. Galima nesunkiai rekonstruoti, kaip kuriama atminties kultūra ir kaip ji keičiasi. Ir kokie instrumentai naudojami. Alvydo Nikžentaičio manymu, pagrindinis įrankis yra visuomenės diskusijos. Diskusija, dalyvaujant žiniasklaidai. Kai išryškėja, kad šitie klausimai yra svarbūs visuomenei, tuomet į žaidimą įsijungia politikai.

Istorijos instituto direktorius, profesorius Alvydas Nikžentaitis ką tik baigė rašyti knygą apie aktualias atminties kultūras šešiose šalyse po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Joje jis siekė atskleisti, kokie procesai yra esminiai, formuojantis atminties kultūroms įvairiose šalyse. Tyrimas apėmė ne tik posovietines ir kai kurias postkomunistines šalis. Vienas iš tokių tiriamų šalių buvo Vokietija.
Vienas pirmųjų atminties kultūrų tyrimus XX a. pabaigoje atnaujino Janas Assmanas. Jis įrodė, kad mūsų atsiminimai yra pagrįsti socialiaI ir kultūriškai. Teorija paaiškina, kaip įvairiais būdais – aplinkos simboliais, raštu perduodami praeities liudijimai kuria prasmę per tokias procedūras kaip ritualai, kanonizavimas, interpretavimas ir taip formuoja kolektyvinę tapatybę. Šią teoriją jis kūrė tyrinėdamas senąją Egipto civilizaciją. Tai patvirtina, kad pagrindiniai žmogaus santykio su praeitimi elementai išliko nepakitę tūkstančius metų.
Mes matom didelius skirtumus tarp autoritariškai ir demokratiškai valdomų valstybių. Atminties kultūros yra pakankamai pavojinga „bomba“. Autoritarinėse valstybėse tiesiog užkoduoti tam tikri mechanizmai, kai dėl tos diskusijos nebuvimo visuomenėje gali kilti revoliucijos.
Su Orumo revoliucija Ukrainoje prasidėjusi dekomunizacijos banga griauna senuosius sovietinius mitus, kurie šiuo metu kiek kita forma atgaivinti Rusijos federacijoje. Šiuos procesus galima vertinti kaip naujosios ukrainiečių kartos bandymą kurti naują tapatybę. Stebėdami įvykius Baltarusijoje galime prognozuoti, kad ir čia artimiausiu metu gali kilti panaši tapatybinė revoliucija.
Dėl praeities visada būdavo kariaujama. Bet tokio intensyvumo konfliktų kaip dabar, niekados nėra buvę. Tai naujas reiškinys. Informacijos sklidimo greitis ir viešumas, kuomet viskas, ką politikai sako tarsi savo publikai, tampa užsienio politikos objektu.
Kodėl tie karai vyksta? Tyrinėjant atminties kultūras akivaizdžiai matosi, kad ne tik žmogus, bet ir valstybės turi savigarbą. Todėl siekiama primesti praeities naratyvus kitai, platesnei bendruomenei, ieškoti jos pritarimo. Tai kova už savo orumą.
Mes esame saugioje provincijoje, palyginus su kitomis, netgi kaimyninėmis šalimis, kuriose vyksta aršūs atminties karai. Neretai mes net pernelyg jautriai reaguojame, pavyzdžiui, į Rusijos federacijos bandymus kitaip interpretuoti Hitlerio ir Stalino slaptuosius protokolus. Nervintis labiau reikėtų minėtos valstybės ideologams, kadangi jų interpretacijos neperžengia tos šalies ribų. Lietuvos atstovaujama pozicija yra pripažinta tarptautiniu mastu. Žinoma, atsipalaiduoti negalima. Būtina toliau reformuoti švietimo sistemą, kuri efektyviai ugdytų kritinį mąstymą komplikuotais praeities klausimais, suvokimą kad skirtingose valstybėse turi teisę egzistuoti kitoks tų pačių praeities įvykių vertinimas.
Prof. Nikžentaitis siūlo priimti tas diskusijas kaip normalias ir nebandyti jų užgniaužti. Diskusijos, kurių baigtis niekada nėra aiški, labai prisideda prie natūralaus mūsų tapatybės formavimosi.

Jaan Kunnap nuotrauka

Rolandas Maskoliūnas