Mokslo naujienos

Muzikos iliuzijų pasaulyje (0)

Ar mūsų Visata paklūsta visuotiniams harmonijos dėsniams? Ar viskas pasaulyje yra susieta? Šie klausimai nedavė ramybės jau antikinės Graikijos filosofams. Vienas jų, Pitagoras su bendraminčiais prieš beveik 2500 metų pastebėjo, jog net muziką valdo matematika. Pakanka įsiklausyti į gitaros ar kito styginio instrumento skambesį. Eksperimentai parodė, kad kai dviejų virpančių stygų ilgių santykis lygus paprastosioms trupmenoms: vienai antrajai, dviems trečiosioms ir panašiai, toks natų derinys skamba harmoningai mūsų ausiai. Pitagoro įsitikinimu, tokie pat matematiškai harmoningi intervalai erdvėje skiria, tarkime, Merkurijaus ir Veneros planetų orbitas. Taigi, viskas pasaulyje sustyguota dieviškai proporcingai. Tačiau prof. Rytis Ambrazevičius, pelnęs Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Akustikos metodų plėtra muzikos ir kalbos tyrimuose”, su tuo nesutinka. Jis sako, jog kai objektyvaus garso bangos pasiekia mūsų ausis, įvyksta transformacija. Tai, ką mes girdime, kaip suvokiame, kaip mąstome, nėra jokios bangos. Gautus signalus apdoroja ir transformuoja smegenys.

Profesorius tyrinėja muzikos ir kalbos akustiką, kurioje praverčia fizikos ir muzikos žinios. Taip pat dirba psichoakustikos ir muzikos psichologijos srityse. Jis ieško atsakymo, kaip mūsų smegenyse atsiranda garso iliuzijos, dėl kurių klaidingai suvokiame muziką. Na, o visko pradžia yra bendroji akustika – mokslas apie objektyvųjį garsą. Reiškinius vykstančius nepriklausomai nuo mūsų. Profesoriaus nuomone, mūsų smegenys yra kūrybingos, tad negalima sakyti, kad jos atspindi visa, kas yra gamtoje. Tuos virpesius jos transformuoja ir mes juos suvokiame pagal smegenyse egzistuojančius modelius.

Tai labai įdomu, kadangi vis daugiau mokslininkų pradeda įtarti, jog smegenys slepia nuo mūsų tikrąjį pasaulio vaizdą. Turime tenkintis tik išorinės tikrovės vidine simuliacija – t.y. modeliais. Prof. Donaldas Hoffmanas iš Kalifornijos universiteto įsitikinęs, jog evoliucija išgrynino tuos individo pojūčius, kurie jam padėjo išlikti. Tačiau paslėpė nuo mūsų tikrovės aspektus, kurių nebūtina žinoti. Organizmas, matantis tikrovę tokią, kokia ji yra, niekada nebus pranašesnis už tą, kurio refleksai suderinti tik kuo geriau prisitaikyti prie aplinkos. Pastarąją teoremą įrodė matematikas Chetanas Prakashas. Galbūt neuromokslininkams irgi teks pripažinti, kad neuronų ir smegenų veikla paklūsta kvantinės mechanikos dėsniams ir objektyvi tikrovė mums neegzistuoja.

Klausa kuria kalbą ir muziką iš gaunamos garsinės medžiagos, neišvengiamai šį tą iškreipdama. Naudojant įvairius akustikos metodus, galima pamėginti kai kurias iliuzijas demaskuoti, o gautas žinias panaudoti praktiškai. Darbai prasidėjo nuo muzikos akustinių tyrimų, naudojant specialias programas. 2010 metais į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą buvo įtrauktos Lietuvių polifoninės dainos – sutartinės. Tai unikalus tradicinės muzikos reiškinys, itin sena polifonijos forma. Nuo XX a. pradžios sutartinės tapo svarbiu lietuvių kultūrinės tapatybės simboliu, reprezentuojančiu Lietuvą pasaulyje. Todėl mokslininkas nusprendė išanalizuoti lietuviškų sutartinių giedojimo ypatumus. Kai kuriems klausytojams, pirmą kartą girdintiems disonansines sutartines, jos gali skambėti keistokai. Du balsai skambantys vienu metu ir intervalai tarp balsų yra labai keisti. Klausantis sutartinių įdėmiau, neišvengiamai pajuntama, kad tie balsai yra netemperuoti, arba kitaip sakant, neatitinka mums įprastos gamos, nuolat girdimos koncertuose ar radijo stotyse. Ką tai reiškia ir kas paaiškėjo, atlikus sutartinių akustinius matavimus?Nagrinėjant užsieniečių psichoakustikų darbus, kurie nesusiję su lietuvių tradicine muzika ir sutartinėmis, paaiškėjo, kad stipriausias šiurkštumo pojūtis susiformuoja būtent tada, kai intervalai tarp tų „susidaužiančių“ balsų yra tokie, kokie yra sutartinėse. Vadinasi, giesmininkės tiesiog stengėsi dainuoti taip, kad tas skambesys būtų kuo šiurkštesnis. Būtent tai buvo laikoma skambesio idealu. Jų teigimu, balsai privalo „susidaužti“, tarsi susitrinti vienas su kitu. Tokių muzikinių kultūrų, panašių į sutartines, yra finougrų (mordvių) gyvenamuose kraštuose, Balkanuose, kai kuriose negridų juodosios rasės tautose, net Indonezijoje. Seniausių užuominų apie lietuviškas sutartines randama jau XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. Tokie sąskambiai atitiko įvairių muzikinių kultūrų estetinį idealą praeityje. Vėliau tai Europoje užgožė akademinė muzika, kitokie dėsniai ir pakitęs suvokimas, kas yra estetiška.

Dauguma prof. R. Ambrazevičiaus darbų susiję su muzikinėmis dermėmis. Jis analizuoja, kokie yra intervalai tarp garsų ir kaip tai veikia mūsų muzikos suvokimą, muzikos kūrimo, įsiminimo procesus. Europos muzikinėje kultūroje oktava dalijama į dvylika lygių dalių. Tačiau Azijoje arba Afrikoje gali būti naudojama ir kita dalybos sistema. Oktava gali būti dalijama į penkias ar septynias dalis. Muzikos pasaulis įvairus. Nenuostabu, kad Europos žemyne paplitę muzikos kūrimo įpročiai ir tradicijos suformavo ir mūsų smegenis. Jos yra tarsi pripompuotos dvylikos pustonių sistemos. Kai išgirstame naują medžiagą, mūsų smegenys pagal šabloną tikrina atitikimą. Jeigu daugmaž tinka, įsivaizduojame, kad girdime panašiai sukonstruotą muziką. Iš to ir kyla klausos iliuzijos problemos. Mes nesąmoningai pritempiame girdimą muzikinę medžiagą prie turimo šablono. Dėl to galime padaryti klaidingas muzikologines išvadas. Įvairūs akustiniai metodai: tikslūs garsų intervalų matavimai, statistiniai jų rezultatų apibendrinimai padeda tas klausos iliuzijas išsiaiškinti. Ir padaryti išvadas, kurios gali sugriauti įsigalėjusias nuostatas. Vienas iš tokių pamokančių pavyzdžių – Indonezijoje paplitęs gamelanas, kurio viena iš teorinių skalių yra į penkias lygias dalis padalinta oktava. Gamelanas – tradicinis muzikinis ansamblis. Jo instrumentų rinkinį sudaro mums egzotiški mušamieji, tokie kaip metalofonai ar gongai, styginiai ir pučiamieji. Taip pat naudojamas ir vokalas.

Tie garsai neatitinka mums įprastos dermės. Tuomet jaučiame. tarsi kažkas neintonuoja. Iš tiesų tik mūsų klausai tai neintonuojama. Nevalingai bandydami įsprausti mums neįprastą muziką į įprastus rėmus, prarandame progą giliau suprasti skirtumus, įvertinti jos teikiamus privalumus ir jais mėgautis. Akustinių tyrimų rezultatai paneigia kai kuriuos ankstesnius įsitikinimus ir teorijas. Tampa akivaizdu, jog muzikinius reiškinius reikia interpretuoti kitaip, ten veikia kiti dėsniai. Vienas pavyzdys yra vadinamieji muzikos atlikimo dėsniai. Tai, kuo gyva muzika skiriasi nuo mechaninės. Kompiuteriu sukūrę mechaniškai tikslią ritmo arba intonavimo prasme muziką, klausydami jaučiame jos dirbtinumą. Gyva muzika skiriasi nuo kompiuterinės tuo, kad yra netiksli. Ir ne chaotiškai, nors tam tikras chaoso elementas joje yra, bet sistemingai. Nukrypimai, kurie sisteminami tais atlikimo dėsniais, veikia kaip to muzikinio stiliaus markeriai. Tokias taisykles galima atrasti ir tradicinėje lietuviškoje muzikoje. Rasti kuo jos panašios, kuo skiriasi nuo akademinės muzikos taisyklių. Išsiaiškinus tuos dėsnius, galima pagyvinti mechaninę muziką.

Psichoakustikos tyrimai leidžia palyginti įvairių kultūrų kuriamą muziką, panaudoti kuriant kalbos ir muzikos atpažinimo algoritmus, kalbos atpažinimo programas. Be to, Lietuvos mokslo premijos laureato darbais susidomėjo ir medikai. Su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkais ketinama akustiniais matavimais įvertinti balso kokybę po gerklų vėžio operacijos. Tai leistų kontroliuoti ir vertinti reabilitacijos procesą. Pasinaudojant matavimo rezultatais, galima geriau prognozuoti gydymo eigą.

Mes gyvename iliuzijų, taip pat ir muzikinių pasaulyje, tačiau mokslas padeda kai kurių jų atsikratyti. Kaip fizikai atskleidė sunkiai suvokiamas kvantinio pasaulio paslaptis, taip muzikos tyrėjai padeda mums praplėsti akiratį ir išgirsti pasaulį kitaip, įvairiau ir giliau. Įminti muziką valdančius dėsnius ir atskleisti tikrajį smegenų vaidmenį, bendraujant su pasauliu rega ir klausa.

Rolandas Maskoliūnas ir Ieva Knipaitė

 

Komentarai

Parašykite šiam straipsniui komentarą