MOKYTOJAS KAIP DETEKTYVAS (0)

Populiariame knygų cikle „Bado žaidynės“ aprašyta distopinė visuomenė, kurioje paaugliai žūtbūt kovoja dėl išlikimo, netgi žudydami vienas kitą, per tiesioginę TV transliaciją. Kitas populiarus serialas „Kambarinės istorija“ taip pat vaizduoja diktatūrą, kontroliuojančią moteris. Pastaraisiais metais išaugęs distopinių vizijų skaičius ir populiarumas verčia klausti – ar tokiu būdu menininkai mėgina mus įspėti apie ateities visuomenės modelį?
Atrodo, kad mūsų, o ypač mūsų palikuonių laukia vis aršesnė kova už būvį. Bus kaunamasi dėl protų, dėl vandens ar išlikimo apskritai. Ar tai dar įmanoma pakeisti ir koks čia švietimo vaidmuo? Ką apie tai mano Meilės Lukšienės premijos laureatė Lilija Duoblienė, premiją pelniusi kartu su filosofe Jūrate Baranova?
Lilija Duoblienė sako: „prof. Meilė Lukšienė labai rūpinosi kultūriniu raštingumu. Humanitarika apskritai. Kai mes su Jūrate Baranova pradėjome kartu darbuotis, daugiau rūpinomės filosofijos dalyko atsiradimu mokykloje. Buvo siekiama plėsti jaunimo ir mokytojų mąstymo akiratį. Ugdyti mokytojus, kad gebėtų analizuoti, interpretuoti, analitiškai mąstyti. Bet ilgainiui pasukome į platesnį kontekstą, norėdamos susieti filosofiją su menu, su įvairiomis socialinėmis problemomis“.
Prof. M. Lukšienei rūpėjo humanistinė dvasia, o Lilijai Duoblienei rūpi humanizmo ateitis mokykloje. Ryškėjanti posthumanizmo idėja gąsdina švietimo politikus ir mokytojus. Terminas viso labo apibūdina naują visuomenės vystymosi etapą, reaguojant į technologijų vystymąsi ir aplinkos būklę.
L. Duoblienė: „Posthumanizmas yra humanizmo tąsa. Žmogus išimamas iš planetos ir pasaulio centro. Humanizmui buvo labai svarbu matyti žmogų kaip esminį, galingiausią šios planetos kūrėją, ir užtikrinti progresą jo vardan. Posthumanizmas sako – ne“.

Idėjos ir mokslo žinios ne kartą keitė žmogaus vietą pasaulyje. Mikalojaus Koperniko dėka supratome, kad Žemė nėra Visatos ir netgi Saulės sistemos centras. Č. Darvino darbai patvirtino, kad žmogus iš esmės nesiskiria nuo kitų gyvybės formų. Esame gamtos dalis ir mums galioja tie patys evoliucijos dėsniai. Zigmundas Froidas teigė, kad žmonės nėra netgi savo sąmonės, minčių ir veiksmų šeimininkai. Daugumą mūsų poelgių valdo pasąmonė. Dabar matome, kad dirbtinis intelektas gali apskritai eliminuoti žmoniją. Kaip pasiruošti išgyventi tokiomis sąlygomis, kaip auklėti naująją, globaliai mąstančią žmonių kartą? Kaip tai keičia švietimo scenarijus? Mokslininkė mano, kad kartu su Antropocenu arba su posthumanistine teorija turėtume iš principo keisti savo mąstymą. O sykiu ir vertybes bei elgesį.
Antropocenas – žmogaus dominavimas Žemėje, galintis baigtis globalia ekologine katastrofa. Šių procesų fone kai kurios šalys keičia esamas švietimo paradigmas. Mokymo programose akcentuoja darnią plėtrą, ekologiją ir pan. Bet ar to pakanka? Kai kas mano, kad reikia įveikti mąstymą, jog žmogus yra Žemės, biosferos centre. Bet teigiant, kad ne žmogus yra centre, kodėl jis turėtų prisiimti atsakomybę už planetos likimą? Tačiau yra peržiūrimos gamtos mokslų programos, kuriose visas gyvasis ir negyvasis pasaulis traktuojamas kaip tarnaujantis žmogaus labui.

Visuomenė tapo nevaldomu superorganizmu. Vis daugiau vartojame, mažiau mąstome apie ateitį. Vartojimas arba konsumerizmas tapo naująja religija Vakarų pasaulyje. Tuo tarpu musulmonų pasaulyje grįžtama į religinių karų epochą. Ar posthumanizmas švietime gali pakeisti šią trajektoriją? Šiuo metu edukologai neįsivaizduoja, ką galima padaryti. Nes ekonomika, politika, kultūra ir švietimas glaudžiai susiję. Kas moka, tas ir užsako muziką. Tačiau vis dėlto kyla įvairių, prieštaringai vertinamų visuomenės iniciatyvų.
Pavyzdžiui, Antropoceno aktyvistai bando belstis iki politikų, kad šie keistų savo dokumentus, pažiūras, vertybes. Kiti mano, kad turime daugiau pasitikėti mikropolitika. Nelaukti didžiosios politikos rekomendacijų, o pradėti nuo savęs mažose bendruomenėse. Tai ilgainiui gali virsti dideliu judėjimu, paveikiančiu politiką. Bet konsumerizmo paveikti, rodos, negalime.
L. Duoblienė mano, kad mes truputį pasiduodame. Ne tik mokyklos, bet ir universitetai. Visi dalyvauja lenktynėse su kitais universitetais, mokyklomis. Taip tampama pasaulio, kuriam priešinamasi, dalimi.
Bet yra išimčių. Kai kurie universitetai įsiveda kitokį dėstytojų vertinimą ir atestavimą, mažiau priklausantį nuo komercinių rodiklių ar formalių kriterijų. Nuo žurnalų, kuriuose mokslininkai publikuoja tekstus, reitingo. Taip elgiasi Gento ir kai kurie kiti universitetai.
Žmogaus prigimtis net šioje sparčių technologinių ir ideologinių pokyčių eroje keičiasi labai lėtai. Keista, tačiau ir švietimo sistema išlieka gana konservatyvi. Dominuoja senasis modelis, sukurtas ruošti darbininkus konvejerio visuomenei. Netgi kai kurie nauji modeliai liudija, kad nepadarėme jokios pažangos.
Lietuvoje taip pat galima rasti mokyklų, dirbančių senais metodais, ir mokytojų, negebančių dirbti šiuolaikiškai. Kita vertus, daugėja inovatyvių mokyklų ir mokytojų. Ypač privačiose mokymo įstaigose.
L. Duoblienė: „jeigu galvojame apie ateities scenarijus, jie labai skirtingi. Mėginama juos skirstyti į utopinius ir distopinius. Kitų šalių tyrėjai kartais siūlo labai skirtingas alternatyvas“.
Tyrėjų grupės Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje, Ispanijoje kuria naujus ugdymo scenarijus. Tarp jų rasime tarsi nurašytus iš distopinių fantastinių romanų. Galbūt dėl to, kad tendencijos visuomenėje: auganti turtinė nelygybė, stiprėjanti migracija, religinės ir ideologinės priešpriešos patvirtina, jog grįžtame į Naujuosius viduramžius. Vienas iš jų – visiškas grįžimas į praeitį. Feodalizmas, užsidarymas „burbuluose“. Mokoma pagal socialinę priklausomybę. Kuriasi feodai. Kitas modelis primena kalėjimą, kur visi mokiniai struktūrizuoti, sukontroliuoti. Kontrolė, prasidėjusi su pandemija, pereina ir į švietimą.
Lilijos Duoblienės žodžiais tariant, užuot grąžinusi neišvengiamos kontrolės procesui refleksiją, sumanumą, sprendžiant sudėtingą, pastaraisiais dešimtmečiais socialinės ir ekonominės kaitos užaštrintą ugdymo problemą, dažnai naujoji mokykla (tai gali būti Jungtinės karalystės ar kitos Europos šalies) grįžta prie disciplinarinio ugdymo. Jo centre ne vaikas, o vaiko pasiekimai. Taip formuojamas paklusnus statistinis vienetas, efektyviai atliksiantis naujajam puikiam pasauliui reikalingas funkcijas.
Trečias mokslininkų siūlomas scenarijus – neohumanistinis. Mokykla matoma kaip palaimos oazė. Kur daug dėmesio skiriama meditacijoms, santykiui su gamta, su žmonėmis. Atsipalaidavimui, o ne studijoms ar tyrinėjimui. Šie pavyzdžiai prognozuoja, kad visuomenė toliau skaidysis ir didės mokyklų įvairovė.
Beje, buvo atliktas tyrimas, kokią ateitį mato Lietuvoje švietimo ekspertai ir mokytojai. Vienas iš scenarijų – užsidarysime į socialinius „burbulus“. Kai kurios mokyklos bus formuojamos pagal tautinę ar religinę priklausomybę. Taip pat pagal socialinį savo statusą. Švietimas yra visuomenės atspindys. O visuomenėje matomas toks sluoksniavimasis augantis priešiškumas.
Tokios bendruomenės matyt viliasi, kaip feodalizme, atsiriboti nuo išorinio chaotiško pasaulio, užsidaryti savo pilaitėje ar mokykloje. Ir nepajusti artėjančio visuotinio blogio. Naivios viltys, bet dar labai gajos. Religinių ar politinių fanatikų užprogramuoti zombiai įveiks visas užtvaras, kaip filme „Pasaulinis karas Z“.

Jeigu neskirsime dėmesio aktyvaus piliečio ugdymui, gausime tai, kas dabar vadinama postpolitiniu parazituojančiu piliečiu. Panirusį į socialinius tinklus, egoistišką, vis labiau kategorišką, neturintį istorinės atminties, nekritiškai priimantį melagingą informaciją. Tai galima pakeisti, tačiau reikia tikslios diagnozės ir ryžto veikti.
Technologijos tarnauja ir gėriui, ir blogiui. Jos skatina progresą, palengvina bendravimą. Kita vertus suprantame: kuo daugiau naudojamės įvairiais tinklais ar išmaniaisiais įrenginiais, tuo labiau tampame pažeidžiami ir kontroliuojami.
Dabar mokyklose mokoma saugiai vartoti technologijas, bet neklausiama kodėl ir kaip jas vartojame? Kaip tai keičia mūsų atmintį, santykius su valdžia, valstybių politiką. Todėl mokytojas turi būti ne kelių policininkas, eismo reguliuotojas, o detektyvas. Visų pirma turime tyrinėti ir prognozuoti technologijų vartojimo pasekmes. Tik tokiu būdu jaunajai kartai bus diegiamos demokratinės vertybės, skatinamas pilietinis aktyvumas, solidarumas ir kolektyvinė atsakomybė.
Vienas didesnių pavojų – trumpėja atmintis. Naujoje kartoje nebelieka ilgalaikės atminties, silpnėja dėmesys. Vaikai ima elgtis, mąstyti, mokytis mašinos režimu. Todėl siūloma grįžti prie rašto, teksto bei skaičiavimo, kurie vysto ilgalaikę atmintį ir dėmesingumą. Mokslininkai nerimauja ir dėl to, kad kartu su technologijomis įsigali vizualioji kultūra. Ji labai stipriai veikia emociškai: traukia arba kelia šleikštulį, baimę. Taip naujoji karta pripranta nuolat būti strese. Bet nemoka būti vieni, mąstyti ar tiesiog gėrėtis pasauliu. Jie leidžiasi suviliojami vizualumo, kuris įtraukia ir nepalieka vietos kritiškumui, autonomijai. Trečioji tyrėjų grupė įžvelgia dar vieną pavojingą tendenciją. Pereinama į algoritminį supratimą. Algoritmai padeda arba sprendžia už žmones. Sukuriama iliuziją, kad turime pasirinkimą, bet nepaliekama laisvės prisiimti atsakomybę.

Bene pirmasis visuomenės skilimą į elojus ir morlokus prognozavo dar H. G. Wellsas romane „Laiko mašina“. Tad ar edukologų, filosofų tyrimai ir įspėjimai gali sustabdyti bręstančios algoritminės visuomenės formavimąsi?
L. Duoblienė nemano, kad to išvengsime. Nesugebėsime atsisakyti technologijų ir algoritmų. Tačiau galime savarankiškai ugdyti kritiškumą. Suprasti kur dalyvaujame. Jei neįmanoma visiškai pabėgti nuo to, kuo gyvena globalusis pasaulis, nuo globalios mąstymo matricos, būtina bent jau kritiškai vertinti informaciją. To reikia mokyti, nes peržiūrėjus naująsias bendrąsias ugdymo programas, jose to trūksta. Terminas „kritiškai mąstyti“ vartojamas, bet perskaičius programas, nerasime siūlymo ugdytis distanciją, mokėti analizuoti, suprasti pavojus. Daugiau orientuojamasi į raiškos, kūrybiškumo procesą. Todėl prieš naudojant naujausias technologijas, būtina pagalvoti, paanalizuoti. Daugiau dėmesio suteikti kritikai.

Parengė Rolandas Maskoliūnas