Mamuto kraujas prikeltas naujam gyvenimui (0)
2010-05-05
Australijos Senovinės DNR centro profesorius Alanas Cooperis teigia, kad technologija gali būti pritaikyta atkurti ir kitų išnykusių rūšių – pavyzdžiui, Tasmanijos tigro, o galbūt ir neandertaliečio, – baltymams.
„Tai tas pats, lyg mes grįžtume atgal 30 tūkstančių metų ir įsmeigtume adatą į gyvą mamutą, – sako jis. – Tai tikra paleobiologija, nes galime tyrinėti, kaip funkcionavo šių gyvūnų organizmai, lyg jie būtų gyvi šiandien.”
Ypatingas baltymas
Baltymas hemoglobinas suteikia kraujo ląstelėms raudoną spalvą ir nešioja deguonį po organizmą.
Kad atkurtų mamuto hemobloginą, mokslininkai pasinaudojo DNR informacija, rasta Sibiro daugiamečio įšalo puikiai išsaugotuose trijų mamutų palaikuose. Šie žvėrys gyveno prieš maždaug 25 000 – 43 000 metų.
Specialistai pavertė DNR informaciją į RNR (ribonukleino) rūgštis. Šias rūgštis ląstelės naudoja DNR kodui paversti į atitinkamus baltymus.
Specialistai pavertė DNR informaciją į RNR (ribonukleino) rūgštis. Šias rūgštis ląstelės naudoja DNR kodui paversti į atitinkamus baltymus.
Galiausiai RNR buvo įterptos į šiuolaikines E. coli bakterijas, kurios pagamino autentišką mamuto hemoglobiną.
Nors pasiekimas svarbus, mamutas, bent jau artimiausiu laiku, neprisikels.
A. Cooperis prisipažino iš pradžių netikėjęs, kad tokia idėja apskritai įgyvendinama, kai apie tai su juo pasikalbėjo Kanados Manitobos universiteto profesorius Kevinas Campbellas.
Paaiškėjo, kad mamuto kraujas buvo prisitaikęs tvarkytis su Arkties speigu dėl trijų evoliucinių hemoglobino pokyčių, po kurių šis baltymas tapo nejautrus temperatūrai.
Mamuto hemoglobinas perneša deguonį į ląsteles net stipriame šaltyje. Tuo tarpu žmogaus hemoglobinas šaldamas tampa lipnus ir neišleidžia deguonies, todėl ląstelės miršta ir atsiranda nušalimų.
Pokyčiai mamutų kraujyje prasidėjo, kai žvėrys pradėjo kraustytis iš gimtųjų tropikų į Arkties regioną prieš du milijonus metų.
Pleistoceno parkas?
Tikėtis, kad pasiekimas vieną dieną leis pamatyti gyvą mamutą, artimiausiu laiku neverta.
„Tai neprikels rūšies, nes mes atkūrėme viso labo vieną baltymą”, – teigia A. Cooperis. Anot jo, klonavimo procedūrų patirtis rodo, kad reprodukcijai būtina tos pačios rūšies patelė, kuri galėtų išnešioti embrioną.
Juros periodo parko palaukti gali tekti dar ilgiau. Mat technologija yra paremta DNR informacija, kurios fosilijose yra nebelikę, todėl vargu ar pavyktų taip atgaivinti dinozaurus, kurie išmirė prieš milijonus metų.
Komentarai