Kranto arda: klimato kaitos ar žmogaus veiklos padarinys? (0)

Teksto autorė Dr. Loreta Kelpšaitė-Rimkienė.
Gyvendami Lietuvoje mes retai kada susimąstome, jog turime nors ir trumpiausią, bet gražiausią Baltijos pajūrio ruožą. Suomiai, švedai, netgi estai turi kitokią smėlėto paplūdimio sampratą, o kopų, kokias regime Kuršių nerijoje, Palangoje ar Šventojoje, neturi nei latviai, nei lenkai. Visgi didžioji dalis šio kraštovaizdžio yra sukurta žmogaus. Dalį šio kūrinio – Kuršių nerijos kraštovaizdį – UNESCO pasaulio paveldo komitetas pripažino kaip „atskleidžiantį darnų žmogaus ir gamtos sambūvį“.
Kuršių nerija yra puikus pavyzdys, kaip pragaištingai įsikišus žmogui ir vos nesunaikinus nerijos, ji buvo atkurta ėmusis didžiulių, XIX a. pradėtų ir iki mūsų dienų tebesitęsiančių apsaugos ir sutvirtinimo darbų. Smėlėto pajūrio kraštovaizdžio išlikimui nuolatinį pavojų kelia klimato kaitos sukeltos gamtos stichijos: vėjas, bangos, patvankos ir kiti ekstremalūs hidrometeorologiniai reiškiniai.
Žemyniniame Lietuvos Baltijos jūros krante mes turime tris hidrotechninius statinius su sava istorija, raida bei dažnai nematomu ir pamirštu poveikiu krantui. Pirmasis, seniausias ir didžiausias statinys – Klaipėdos uosto įplaukos kanalo molai. Šiuos molus dažniausiai lankoma esant audringai jūrai. Juos ypač mėgsta žvejai. Po paskutinio molų perstatymo 2000 m. suintensyvėjo šiauriau molo esančio kranto arda. Melnragės paplūdimyje esantis dzotas (karinis įtvirtinimas – bunkeris, likęs nuo II-ojo pasaulinio karo laikų), kažkada buvęs kopose, dabar didžiąją dalį laiko paniręs vandenyje. Į krantą išmetamos XIX a. nuskendusių medinių laivų liekanos parodo, kad povandeniniame šlaite yra išplaunama daug smėlio, kuris kažkada ir palaidojo šiuos laivus. Nuardytas povandeninis kranto šlaitas leidžia bangoms „teisingai“ lūžti, todėl čia pradėta užsiimti banglenčių ir kitomis ekstremaliomis vandens sporto šakomis.
Antras didelis statinys – Šventosios uostas. Spėjama, kad Šventosios žiotyse prekyvietė ir uostas atsirado jau daugiau nei prieš 1000 metų, tačiau dėl nepalankios geografinės padėties ir konkurencingumo su Rygos uostu 1701 m. Šventosios uostas buvo sugriautas. 1923 m. pradėti Šventosios uosto atstatymo darbai. Tuo metu pastatyti uosto molai jau seniai palaidoti po smėliu. Svarbu paminėti, kad Šventosios paplūdimys yra vienas plačiausių Lietuvoje.
Trečiasis hidrotechninis statinys – 1887 m. grafo Tiškevičiaus pastatyta prieplauka, skirta į Liepoją gabenti plytas. Ši prieplauka nebuvo tinkama užsiimti laivyba, kadangi šalia jos staigiai pradėjo kauptis smėlis ir laivai nebegalėjo prisišvartuoti. Dėl to buvo priimtas sprendimas naudoti prieplauką rekreacijos tikslais. Taip Palanga tapo Lietuvos vasaros sostine, o prieplauka – Palangos tiltu į jūrą. Per daugiau nei 100 metų tiltą vis perstatydavo, po juo buvę akmenys būdavo vis ištraukiami ir grąžinami atgal, o šalia tilto esantis paplūdimys siaurėjo ir siaurėjo. O gal taip tik atrodė? Juk po paskutinio tilto atstatymo 1999 m. gruodžio mėn. praūžus uraganui Anatolijui po tiltu dar buvo galima praeiti, o šiandien jį jau reikia apeiti. Laiptai, skirti lipti ant tilto, taip pat yra po smėliu. Pakilus Baltijos jūros lygiui Palangos paplūdimys būna apsemtas, o kopos vis dažniau plaunamos. Taip kiekvieną rudenį ir žiemą mes prarandame dalį Palangos kopų, o esant netipinėms hidrometeorologinėms sąlygoms kopos ardomos ir vasarą.
2020 m. kovo mėn. Europos Sąjungos jungtinis tyrimų centras paskelbė, kad per ateinančius 100 metų daugiau nei 50 % smėlėtų pasaulio paplūdimių bus sunaikinti dėl klimato kaitos padarinių. Šią žiemą buvo išplauti tiek Kuršių nerijos, tiek Girulių ir Palangos paplūdimiai, o dzotas, anksčiau buvęs Melnragės paplūdimyje, jau yra jūroje. Ar tai reiškia, kad Lietuvos paplūdimiams ši prognozė yra tiksli? Ar tik klimato kaita lemia kranto ardą?
Daugiau apie tai sužinosite festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ metu dr. L. Kelpšaitės-Rimkienės paskaitoje „Kranto arda: klimato kaitos ar žmogaus veiklos padarinys?“ rugsėjo 16 d. 13 val. Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institute (Universiteto al. 17, Klaipėda).

Nuotraukos autorė L. Kelpšaitė-Rimkienė