Kas yra hiperreligijos?

Populiarioji kultūra ne tik suteikia mums pramogą ar padeda atsipalaiduoti. Kartais joje gimsta naujų religijų idėjų. Tokių kaip Visų pasaulių bažnyčia, Šėtono bažnyčia arba Džedizmas. Taip, būtent riteriai džedajai ir išminčius Joda kai kuriems žmonėms tapo dvasiniais guru ir sektinais pavyzdžiais gyvenime. Ar tai kažkas naujo, ar tik variacijos žinomų religijų tema?
Tūkstantmetė pasaulio ir civilizacijos istorija glaudžiai susijusi su įvairiais tikėjimais. Vien dėl to svarbu suprasti, kaip ir kodėl gimsta religijos, kaip jos miršta arba kinta. Kokias funkcijas atlieka. Tema labai plati, tad šįkart daugiau dėmesio skirsime religijų sąsajai su populiariąja kultūra. Religija neabejotinai jungia, „suklijuoja“ visuomenę. Ji padeda išgyventi sunkumus. Pirmykščiai tikėjimai, kol nebuvo mokslo, aiškindavo pasaulio tvarką. Egzistuoja ir teologinis religijos aiškinimas. Jis teigia, kad iš esmės visi žmonės gimsta žinodami, jog yra dievas.
Gamtinė aplinka labai stipriai veikė ankstyvąsias žmonių bendruomenes ir formavo jų požiūrį į pasaulį. Tas ryšys su gamta buvo labai artimas. Štai senovės baltai, gyvenę miškingose vietovėse, garbino dangaus kūnus, griaustinį, ugnį, miškus, gyvates bei žalčius. Lauko, vėjo, bičių ir kitus dievus bei miško ar žvėrių deives. Mūsų protėvių pasaulyje knibždėte knibždėjo mitologinių dieviškų personažų. Buvo tikima, kad tie dievai gyvena kartu su mumis. Bet visuomenei modernėjant tikėjimas persikėlė į žmonių bendruomenes.

Ar gamtinė aplinka gali lemti, kuo tiki žmonės? Pavyzdžiui, ar tiesa, kad miškuose gyvenančios gentys garbino daug dievų, o dykumose gimusioms religijoms dažniausiai pakakdavo vieno? Logiškai mąstant, miške daug gėrybių, gyvūnų ar medžiagos būstui statyti. Todėl kilus kivirčui, dalis genties gali pasitraukti ir įsikurti kitoje vietoje. Tuo tarpu dykumoje tą padaryti kur kas sunkiau. Norint išgyventi, reikia koncentruoti valdžią vienose rankose ir sukurti griežtą hierarchiją. Ši bendruomenės struktūra neišvengiamai atsispindės religijoje. Štai kodėl judėjų, vėliau islamo ir kitų dykumų religijų kūrėjai įsivaizdavo griežtą, galingą vyriškos lyties dievą, kuris valdo pasaulį.
Miške gamta labai įvairi: čia gausu įvairių gyvūnų, valgomų ir nuodingų augalų. Kartais lyja lietus, kartais šviečia saulė. Kadangi gamta įvairi, dievų asortimentas taip pat itin platus. Dykumoje dominuoja negailestingai kepinanti saulė, todėl tai turėtų būti svarbiausia, dominuojanti dievybė. Be abejo, miškuose gyvenančios gentys irgi buvo agresyvios, konkuravo dėl maisto išteklių ar moterų, tačiau tyrimai liudija, kad jos buvo labiau lygiateisės, tolerantiškos ir politeistinės, negu vieno dievo kultūros, kurios vėliau juos pavergė. Tačiau šiuo metu religijų rinkoje vyksta įdomūs pokyčiai. Atrodo, kad senosios politeistinės religijos neišnyko. Jas galime atpažinti modernioje religijoje. Čia galime aptikti ir gamtines religijas, monoteizmą, politeizmą.
Be abejo, bėgant šimtmečiams keitėsi gyvenimo sąlygos, kaupėsi žinios apie pasaulį. Naujos idėjos praturtindavo ir keisdavo religijas, kurios konkuravo tarpusavy. Kaip tai vyksta, gali paliudyti pavyzdžiai iš populiariosios kultūros. Ypač fantastikos.

Kuriant fantastinius pasaulius, rašytojai irgi labai dažnai remiasi religijomis, sugalvoja netgi naujus tikėjimus, jų raidos scenarijus. Labai geras pavyzdys – Frenko Herberto knygų ciklas „Kopa“, kurios naujos ekranizacijos neseniai sulaukėme. Viena svarbiausių šio sudėtingo fantastinio epo varomųjų jėgų – religija ir jos lyderis, aiškiaregis Polas Atreidas arba Muad‘Dibas.
Dykumų planetoje Kopa, kurioje sunku išgyventi, fremenų gentys išpažįsta religiją, labai panašią į islamą. Beje, mūsų planetos nesvetingo klimato regionuose susiformavo ne tik islamas, bet ir zoroastrianizmas, judaizmas, budizmas ir krikščionybė. Kaip rašo Glenas Holandas knygoje „Dievai dykumoje“, šiose senovinėse religijose, jų priesakuose galima atpažinti dykumos atspaudą. Kad genties ar bendruomenės išgyvenimas priklauso nuo tarpusavio pasitikėjimo ir labai didelio paklusnumo. Akcentuojamas ir rūpestis silpnesniais. Kaip žinoma, tokius išbandymus patyrė Mozė, kuris vedžiojo savo gentainius po dykumą net keturis dešimtmečius. „Kopos“ autorius irgi rėmėsi panašia filosofija. Beje, Frenkas Herbertas manė, kad vienvaldžiai lyderiai anksčiau ar vėliau sužlugdo valstybę. Jie neatsispiria žmogiškoms silpnybėms, todėl anksčiau ar vėliau tampa grėsme pavaldiniams.

Gyvenimo prasmės ir tikslo paieškos iš tikro gali būti stiprus motyvas ieškoti antgamtinių paaiškinimų. Noras išgyventi atšiauriomis sąlygomis, suvaldyti aplinką skatino ritualu, gimdė mitus. Nesuprantamos gamtos jėgos tapdavo dievybėmis. Tačiau yra įtarimų, jog kartais ir narkotinės medžiagos, haliucinogeniniai grybai paskatindavo naujo tikėjimo atsiradimą arba jį sustiprindavo. Filme „Kopa“ irgi matome, kad tai svarbus tikrovės (kelionės) ir tikėjimo elementas.
Narkotinių savybių turinčią substanciją, vadinamą Specija, „Kopoje“ naudoja ir tarpplanetinių kelionių pilotai, ir fremenai. Tai jiems padeda regėti vizijas. O kaip yra mūsų pasaulyje? Religijų tyrėjai teigia, kad psilocibino turinčios musmirės A. Muscaria yra vaizduojamos kai kuriose bažnyčiose ir katedrose Europoje bei Vidurio rytuose. Jų atvaizdų randama freskose, senose bažnytinėse knygose, mozaikose, langų vitražuose. Žmonių serotonerginė sistema stipriau nei šimpanzių reaguoja į psichodelines medžiagas. Tai patvirtina, kad jos veikė homininų evoliuciją. Turėjo įtakos ir šamanizmo vystymuisi. Šių grybų simboliai randami petroglifuose ir daugelio pasaulio regionų mitologijose.
Galima teigti, kad ne tik gamtinė, bet ir socialinė aplinka veikia religijų atsiradimą bei plitimą. Religijai žmonės paruošiami šeimoje arba artimiausioje socialinėje grupėje. Vėliau tie įgūdžiai ar pats tikėjimas gali būti sustiprinami mokykloje, universitete, darbovietėje. Taip suformuojame savo požiūrį į religiją. Jeigu žmonės negauna atsakymų į svarbius būties klausimus, jeigu esamos religijos nesugeba to atlikti, ieškoma kitų arba kuriami nauji tikėjimo hibridai.
Religijos sociologai pastebi, kad XXI amžiuje religijos vartotojai ypač noriai jungia įvairias religines ir filosofines idėjas. Galima sakyti, kaip didžėjai miksuoja muziką. Pavyzdžiui, katalikybę jungia su astrologija, gamtos religiją su budizmu, o taro kortų skaitymą su protestantizmu.

Naują tendenciją šioje sferoje sociologas Adamas Possamai vadina hiperrealiomis religijomis. Tai reiškia, kad naujasis dvasingumas papildo vieną ar kitą religiją populiarios kultūros elementais ar idėjomis. Ir čia geras pavyzdys – jau anksčiau minėti „Žvaigždžių karai“ – džedizmo šaltinis, arba Matrica ir matriksizmas. Tuo tarpu neopagonys naudojasi Hario Poterio ir Žiedų valdovo istorijomis. Krikščionis įkvepia Da Vinčio kode aprašytos patrauklios sąmokslo teorijos. Šiuolaikinis žmogus savo pasirinkimuose derina įvairių religinių tradicijų praktikas, tikėjimus.
Įdomu, kad religiniai judėjimai irgi turi ciklišką prigimtį. Pavyzdžiui, XX a. antroje pusėje sustiprėjo „New Age“ judėjimai, kai žmonės ieškojo naujų atsakymų, remdamiesi rytų tikėjimais, naudojo sąmonę praplečiančias haliucinogenines medžiagas. Tradiciniai ritualai išlieka, bet jie papildomi, pavyzdžiui, meditacijomis. Naujos idėjos atkeliauja iš rytų kilmės religijų – Indijos ar Japonijos. „Da Vinčio“ kodas buvo toks populiarus, kad gan stipriai paveikė krikščionių bendruomenę. Joje pasklido sąmokslo teorijos apie užkulisinius susitarimus tarp religinių lyderių ir politikų.

Religija veikia kultūrą ir visuomenę, Ir atvirkščiai. Fantastikoje gana stipri tradicija kurti religijas kaip visuomenės valdymo instrumentus. Jau Daktaro Moro saloje pamišusio mokslininko aukos turi atlikti pseudoreliginius ritualus, kad numalšintų skausmo sukeltą pyktį. Satyrikas fantastas Kurtas Vonegutas yrą sugalvojęs kelias religijas. Viena jų – bokononizmas naudojama tarsi vaistas, padedantis ištverti skausmą sergant mirtina liga. Kitos religijos – tobulai abejingo dievo išpažintojai mano, kad žmonės turi rūpintis savimi, o tada Dievas visagalis rūpinsis tik savimi. Taip bus geriausia. Tai religijos, skirtos atsitiktinumo valdomam pasauliui. Tokios idėjos – originalus būdas paaiškinti į neviltį ar depresiją žmones varančius pasaulio ir visuomenės paradoksus: agresiją, mirtį, gyvenimo absurdą, prievartą. Tai, kad žmonės kartoja savo klaidas.

„Žvaigždžių Karų“ trilogijos – tai istorijos apie pasiaukojimą, meilę ir atpirkimą. Pavyzdžiui, pirmosios herojus Anakinas neturi tėvo – taigi, jis panašus į Jėzų. Bet nuodėmingą, paklūstantį Šėtono gundymui. Ta pagunda – Nemirtingumas. Anakinas tik finale pasiaukoja vardan savo vaiko. Tuo tarpu Liukas Skaivokeris atsispiria blogiui. Žymus pasaulio mitologijų tyrėjas Josephas Campbellas teigė, kad dauguma mitų ir religijų gimė iš vieno naratyvo – tai žmogaus pasąmonės produktas, todėl galima juose aptikti bendrų elementų ir idėjų.
Rašydamas Dž. Lukasas rėmėsi šio mokslininko veikalu „Herojus su tūkstančiu veidų“, bet istorijos pabaiga yra originali – tėvas pasiaukoja dėl savo sūnaus. „Žvaigždžių karų“ cikle rasime ne tik mitologinių, krikščioniškų motyvų, bet ir daoizmo, budizmo idėjų. Džedajai kaip budistai, irgi akcentuoja pilnaprotiškumą (mindfulness), mėgavimąsi akimirka, o ne buvimą praeityje ar ateityje. Džedajus Qui-Gon Jinas sako: koncentruokis į dabartį, į šią akimirką. Nemąstyk, o pasikliauk savo instinktais. Joda įspėja: svarbu išmokti atsiriboti. Jeigu bijote prarasti mylimus žmones, jus galima pervilioti į Blogio pusę. Reikia suvokti savo galimybių ribas ir priimti tai, ko neįmanoma pakeisti. Tai yra ne tik budizmo, bet ir stoicizmo filosofijos pagrindas. Baimė gimdo pyktį, pyktis – neapykantą, o neapykanta gimdo kančią. Rytų ir Vakarų filosofijoje akcentuojami pavojai, susiję su praradimo baime. Taip filosofinės idėjos susilieja su religija ir šie sprendimai, siūlomi kino žiūrovams, skamba labai patraukliai. Tai gyvenimo išmintis, įvilkta į vaizdingo nuotykio rūbą.

Hiperreligijos, vadinamos Riterių džedajų judėjimu, atstovai sako: džedajų kelias yra kur kas daugiau, negu filmų ciklas. Jame galima rasti tiesų iš pagrindinių pasaulio religijų: zen budizmo, taoizmo, induizmo, katalikybės ar šintoizmo. Tai yra ir gydymo menas ir meditacinė kelionė, kurią renkasi kiekvienas norintis pagerinti kokį nors savo gyvenimo aspektą.
Džedizmą pasirinkę asmenys kritiškai vertina tradicines religijas ir politinius judėjimus. Likę be didžiųjų naratyvų, jie atranda kito tipo pasakojimą. Istorijomis žmonės dalijasi nuo seniausių laikų. Jas efektyviai naudoja skleisti svarbias idėjas ir filosofai, ir pranašai. Tai ideali medija šviesti visuomenę arba suteikti pramogą. Kai kurie šio judėjimo nariai laiko džedizmą labiau filosofija nei religija. Tai dvasinė operacinė sistema, kurioje gali veikti bet kuri religinė programa.
Gyvenimas Žemėje tapo sudėtingas. Nors bažnyčios stengiasi, jos negali atsakyti į daugelį tikintiems rūpimų klausimų. Jau nekalbant apie ciniškus politikus. Atrodo, kad nebėra į ką atsiremti, kai viešpatauja demagogija, agresija, melas ir turto troškimas. Tą tuštumą užpildo hiperreligijos, įvairios dvasinės praktikos. Dėl to buriasi įvairūs klubai. Jie tam tikrą atlieka religijos funkciją. Plėtra ypač greita. Prisideda ir informacinių technologijų raida. Internetas suteikia puikių galimybių žmogui ieškoti, o siūlytojams siūlyti savo alternatyvas.
Kai kurie psichologinių problemų turėję žmonės teigia iš Džedajų filosofijos išmokę, kad norint pasiekti emocinį stabilumą, reikia pripažinti turint vidinę tamsą ir ją įveikti. Vaizdžiai sakant, transformuoti blogį į gėrį. Kitiems, medituojantiems, Žvaigždžių karų Galia yra tarsi gerų emocijų, energijos šaltinis. Tai padeda nesirūpinti dėl rytojaus ar vakardienos. Gyventi šia akimirka, kaip ir siūlo džedajai.

Mokslininkai pastebi katalikų bažnyčios patiriamą krizę dėl seksualinių išnaudojimų skandalų, dėl prievartos. Tokie faktai ir bylos tik dar labiau gilina autoriteto krizę. ir be abejo, skatina tikinčiuosius ieškoti kitų autoritetų. Šiaip ar taip, mūsų dvasinio pasaulio stabilumui reikalingas vienoks ar kitoks tikėjimas, ką liudija nuolatinis įvairių tikėjimo sistemų atsinaujinimas, suteikiantis optimizmo ir vidinės ramybės. Nesvarbu, ar tai būtų klasikinė, ar hiperreligija. Dėl pliuralizmo ir globalizacijos dogmatinės religijos pasaulyje dabar tampa ne tokios svarbios nei individo kelionė, ieškant savojo kelio į dvasingumą.

Rolandas Maskoliūnas