Kaip virstama žvėrimis (II dalis) (0)

Sugebėjimas sumažinti agresyvumą buvo esminis bruožas, padėjęs žmonijai išlikti ir paplisti Žemėje, nes išmokus gyventi kartu, tapo lengviau įveikti iššūkius. Tai domestikacija, arba savęs prisijaukinimo procesas, kurį mokslininkai sugebėjo rekonstruoti. Norint suprasti, kaip jis veikia, atliktas labai įdomus eksperimentas. Rusų genetikas Dimitrijus Beliajevas XX a. viduryje nusprendė prijaukinti sidabrines lapes, pasirinkdamas ir kryžmindamas ramiausio būdo, mažiau agresyvius individus. Ir ką jūs manote? Jau ketvirtosios kartos lapiukai atbėgdavo prie žmonių, vizgindami uodegas! Po kelerių metų šias lapes imta pardavinėti kaip naminius gyvūnus. Po dešimtmečio ant toliau kryžminamų lapių kaktų pasirodė baltos dėmės, pakito jų ausų forma. Negana to, lapės ėmė daugintis dažniau, o jų jaunikliai gimdavo didesni. Eksperimentai patvirtino genetinį pokyčių pagrindą ir tai, kad evoliucionuojant organizmų impulsyvi agresija sumažėja, kartu įgyjant įvairių šalutinių išorės ir būdo bruožų.
Įdomu, jog prijaukintus gyvūnus, tokius kaip šunys, arkliai, karvės ar pan. vienija panašūs išoriniai požymiai: nulėpusios ausys, išryškėjusios baltos dėmės ant kaktos. Prijaukintų gyvūnų kaulai, kaukolės įprastai būna smulkesni nei jų laukinių protėvių.
Panašias tendencijas archeologai pastebėjo, kasinėdami mūsų protėvių palaikus. Per milijonus metų mažėjo Homo sapiens svoris ir dantys, trumpėjo kaulai ir veidas. Per pastaruosius 35 000 metų vyrų ir moterų ūgis, veido ilgis tapo panašaus dydžio. Beveik tuo pat metu pradėjo mažėti jų smegenys, kas būdinga ir prijaukintiems gyvūnams. Nors smegenys mažesnės, jos veikia efektyviau. Trumpai sakant, modernūs žmonės skiriasi nuo ankstyvųjų protėvių kaip šunys nuo vilkų. Tai irgi patvirtina prisijaukinimo teoriją.

Mokslininkus labai domina, kokie molekuliniai mechanizmai valdo agresiją. Tarkime, keršto suteikiamas malonumas susijęs su padidėjusiu nerviniu aktyvumu smegenų pamato srityje, vadinamoje uodeguotuoju branduoliu. Kuo ši smegenų sritis aktyvesnė, tuo žmogus kerštingesnis. Smegenų tyrimai rodo, kad pas impulsyvius žudikus mažiau aktyvi jų prieškaktinės žievės zona – slopinanti smegenų dalis. Jie nesugeba suvaldyti agresijos. O psichopatai pasižymi itin didele instrumentine agresija. Jų migdolinis kūnas būna deformuotas, ne toks aktyvus ir mažesnis nei kitų žmonių. Tai reiškia mažesnę empatiją, mažiau baimės, kas skatina šią agresiją.
Šeštame nėštumo mėnesyje mūsų smegenyse susiformuoja apie 100 mlrd. neuronų ir jų kiekis praktiškai nebesikeičia. Bet keičiasi kontaktai tarp neuronų. Kai gimsta kūdikis, jo smegenys yra universalios ir plastiškos. Bet po to vyksta išgenėjimas. Lieka nerviniai ryšiai, kurie svarbūs tai subkultūrai, kurioje žmogus gyvena. Kitaip sakant, jeigu vaikas atsidurs kitoje kultūroje, jis lengvai įsisavins jos požymius. Aplinkos sąlygos gali gana reikšmingai keisti mūsų elgesį ir būdo bruožus.
Mokymas nėra vien tik naujų sinapsių, kontaktų susidarymas. Taip, iš principo šis procesas dominuoja. Juk smegenys dukart po gimimo padvigubėja. Pirmąkart antrųjų gyvenimo metų pradžioje, o antrą kartą – paauglystėje. Bet ląstelių skaičius išlieka toks pats.

Kaip išsiugdėme altruizmą, išmokome susitvardyti ir bendradarbiauti netgi su nepažįstamaisiais? Kodėl gamtinė atranka skatino moralės evoliuciją? Kaip pavyko pašalinti agresyviausius ir stipriausius patinus? Egzekucijos hipotezė teigia, jog bendromis kitų patinų, t. y. vyrų jėgomis. Bet ne taip lengva suorganizuoti tokią baudėjų grupę. Lemiamu veiksniu galėjo tapti kalbos atsiradimas, o kartu su ja – paskalos, padedančios suformuoti individų reputaciją. Geras elgesys, tolerancija, moralumas tapo naudingi, padėjo sulaukti pagalbos ir išgyventi, todėl ėmė plisti. Kalba sukūrė reputaciją, o reputacija – moralę.
Egzekucijos hipotezė teigia, kad tik Pleistoceno laikotarpiu vyrų koalicijos išmoko efektyviai pašalinti pernelyg agresyvius individus. Jau vėliau mirties bausmės naudotos ankstyvosiose civilizacijose; Egipte, Asirijoje, Babilone, Persijoje, Graikijoje, kinų, inkų ar actekų imperijose. Julijaus Cezario mirtis yra puikus tokios koalicijos veiksmo pavyzdys – trisdešimt penki dūriai, kuriuos atliko daugiau kaip dvidešimt senatorių. Bet ir alfa patinas gali suburti koaliciją, primesdamas sąlygas likusiai visuomenei. Tą įrodo jau minėtas posėdis, per kurį Putinas privertė kitus jo narius pasidalyti atsakomybe už karą Ukrainoje. Bet svarbu nepervertinti savo įtakos. Nes gali nutikti kaip Kazachstano prezidentui.
Kaip teigia temos žinovai, Sovietų Rusijoje jau nuo 1917-tų metų nuolat vyko žiauri kova dėl valdžios tarp saugumiečių ir komunistų. Išlikdavo žiauriausi arba turintys geriausią nuojautą, padedančią išvengti mirties. Gamtinė atranka išugdė negailestingus individus, neturinčius empatijos ir kitų žmogiškų bruožų. O Vakarų pasaulis ir visuomenė judėjo agresijos mažėjimo kryptimi.
Visuomenėje žmogaus teisės grįstos susitarimais. Kaip ir moralės normos. Kas nepaklūsta, iškrenta iš grupės arba gali būti iš jos pašalintas. Tačiau visuomet atsiranda vienas kitas asmuo, kuris sunkiai paklūsta toms taisyklėms. Matyt, tai nutinka dėl minėtų patologijų, hormonų apykaitos sutrikimų, galvoje susiklosčiusių mechanizmų. Juk tie elgesio mechanizmai įsitvirtina vaikystėje. Dvynių tyrimai liudija, kad paveldimumo įtaka gana reikšminga.
Be abejo, agresijos turi būti. Jei nebūtų agresijos, mes dabar nepadėtume Ukrainai. Deja, karinių konfliktų ir autokratijų augimas pasaulyje liudija, kad instrumentinis agresyvumas nelabai pasikeitė. Galima net sakyti, kad impulsyvus agresyvumas sumažėjo išaugusio instrumentinio agresyvumo sąskaita. Filosofas Johnas Gray‘us vardija daugybę pavyzdžių, patvirtinančių šią liūdną tiesą. Pavyzdžiui, aukų karo lauke skaičius iš tiesų mažėja, tačiau auga civilių aukų skaičius. Per Pirmąjį Pasaulinį karą civiliai sudarė tik 10% visų žuvusių. Per Antrąjį – daugiau kaip pusę iš 50 mln. aukų, o per ne vieną dešimtmetį trunkantį kruviną konfliktą Kongo demokratinėje respublikoje tokių aukų skaičius jau siekė net 90%. Šiuo metu Ukrainoje rusų okupantai vėl masiškai, tūkstančiais žudo taikius piliečius ir vaikus.

Kaip surasti tą aukso vidurį, suvaldyti agresijos perteklių? Matyt, tik švietimu, didinant žmonių sąmoningumą ir tiriant agresijos formavimosi mechanizmus, ieškant gydymo būdų. Psichologas Jonathanas Haidtas tvirtina, kad „žmonės yra 90% šimpanzės ir 10% bitės“. Tai reiškia, kad esame savanaudžiai ir agresyvūs, nes toks instinktyvus elgesys padeda išlikti, tačiau tuo pat metu – ir altruistai, sugebantys susiburti dėl bendro reikalo ar bėdos atveju. Tai labai naudinga. Sugebėję sumažinti savo impulsyvų agresyvumą ir išmokę bendradarbiauti, užjausti, tapome pranašesni už agresyviuosius neandertaliečius ir juos nukonkuravome. Sutramdyti perdėtą agresyvumą, kaip matome, ne visada pavyksta. Bet reikia stengtis, nes kitaip net šis karas Ukrainoje gali tapti lemtingas visai planetai.

Rolandas Maskoliūnas