Kaip mokslinė fantastika padeda kurti ateitį (0)

Mokslinio fantastinio prototipavimo metodas yra naudojamas ir populiarus visame pasaulyje. Didžiosios valstybės daug investuoja į savo ateities vizijų kūrimą ir tendencijų vystymą, kartais tam pasitelkdamos rašytojus fantastus ar režisierius, jų kūrybą. Jau II Pasaulinio karo metais sąjungininkai samdė mokslinės fantastikos autorius generuoti originalias idėjas. 2011 m. JAV Homeland security užsakymas rašytojams ir futuristams – sukurti galimas užpuolimų versijas. Tą daro ir didžiosios kompanijos, tokios kaip Microsoft ar Google. Jie ne tik yra įdarbinę futuristus, kurie siūlo, kokius produktus reikėtų sukurti ateityje ar bando nuspėti visuomenės reakciją į tai, bet taip pat kuria ir apsakymų rinkinius. Pavyzdžiui Masačusetso technologijos institutas kasmet išleidžia apsakymų rinkinį „Twelve Tomorrows“. Nagrinėjamos įvairios temos ‒ nuo dirbtinio intelekto iki išmanaus namo, implantų vystymosi tendencijų ir taikymo pasekmių, paliečiamos antitutopinės, distopinės temos. Kitaip tariant, tai yra fantastų būdas parodyti ir blogas ateities versijas, įspėti kad to išvengtume, o taip pat sukurti kažką optimistiško ir priimtino visuomenei. Yra ir tokių specialių projektų kaip „Hieroglyph“ ‒ tai tekstų rinkinys, kurio autorių užduotis buvo įsivaizduoti būtent teigiamas ateities versijas. Kalbant apie praktinę prototipavimo arba fantastų vizijų reikšmę ‒ galbūt matėte 1997 m. pasirodžiusį filmą „Gattaca“? Moksliškai šis filmas nėra tikslus, bet jo meninė filosofinė iškalba buvo tokia reikšminga, kad 2008 m., Amerikoje buvo priimtas įstatymas „Genetic Information Nondiscrimination Act“, ribojantis darbdavio ar draudiko galimybes naudotis asmens genetine informacija. Pavyzdžiui, sužinojęs, kad žmogus turi kažkokį genetinį defektą draudikas neturi teisės padidinti draudimo įmokų. Taigi, meninės ar literatūrinės idėjos gali turėti poveikį įstatymų leidybai, mokslui ir technologijoms.

Kaip susiję dizainas ir mokslinė fantastika?
Esama tam tikrų kūrybingumo lavinimo, taikomojo fantazavimo metodikų. Tarkime, VDU turi Verslumo akademiją, kurios specialistai dirba vadinamojo „design thinking“ srityje. Tai iš esmės yra atskira pakraipa skirta suvokti, kad mus supantis dizainas gali ne tik atlikti estetinę funkciją, bet ir ugdyti žmones, suburti juos generuoti idėjas, įkvėpti ir panašiai. Įvairios kompanijos naudoja šią dizaino metodiką, kuomet sukurtą naują produktą ar technologiją reikia pritaikyti ir adaptuoti visuomenėje. Dizainas turi būti draugiškas žmogui ir turi didelę reikšmę tam, kad vartotojas neišsigąstų naujovės, suprastų kaip ir kur ją gali panaudoti.

Kas dar iš mokslinės fantastikos išsipildė?
Žanro klasikas, rašytojas Arthur C. Clarke pirmasis sugalvojo idėją apie geostacionarių žemės palydovų sistemą, kuri dabar naudojama ryšio sistemoms. Vėliau jis pusiau juokais pusiau rimtai apgailestavo, kad šios idėjos neužpatentavo. Sergejų Briną inspiravo virtuali tikrovė, aprašyta Nealo Stephensono romane „Lavina“. PayPal įkūrėją Peterį Thielą – kriptovaliutos schemos kitame rašytojo romane „Kriptonomikonas“. Elonas Muskas savo raketų programoje irgi remiasi fantastų kūryba. Viena iš jūroje esančių platformų, skirtų daugkartinio panaudojimo raketų nusileidimui vadinasi „Of Course I Still Love You“ (OCISLY) ‒ tai yra žodžiai iš knygos „Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“ (The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy) personažo. Kitaip tariant, naujosios kartos antreprenerius, verslininkus stipriai įkvepia mokslinė fantastika. Jie užaugo su tomis knygomis.

Kokios galimos Kauno ateities projekcijos? Kokie galėtų būti blogasis ir gerasis scenarijai?
Galima pasitelkti Amerikos atvejį. Vašingtonas ‒ netradicinė sostinė, gana žalias miestas, nesukeliantis tokio „skruzdėlyno“ įspūdžio kaip Niujorkas ir matyt nekonkuruojantis su pastaruoju miestu. Mes turime Vilnių ir Kauną. Galima sugalvoti kaip pasidalinti kai kuriomis funkcijomis, kaip specializuotis, kad sustiprintume valstybę ir visuomenę. Ne konkuruodami, kur neverta (nors konkurencija, be abejo, yra gerai), bet vystydami savo jau turimas kryptis arba išrasdami kažką naujo. Pirmas į galvą ateinantis pavyzdys ‒ Kaune besivystantis medicininis turizmas. Turiu omenyje plastinę chirurgiją, bet ne tik ją. Ši sritis tapo tarsi medicininių technologijų branduoliu (klasteriu), kaip Vilnius tampa biotechnologijų centru (Thermofisher, TEVA, Biotechpharma ir pan.).Virsmą lėmė keli žmonės su fantazija, kurie matė viziją ir sugebėjo tinkamai investuoti, išlaikyti specialistus, sugebėjo pritraukti daugiau investicijų ir t.t. Taip viskas ir prasideda ‒ kartais tereikia vieno ar dviejų vizionierių, kartais juos turi palaikyti ir miestas. Jeigu miestelėnai, verslo ir kultūros politikos kūrėjai turės šiek tiek daugiau fantazijos, galėsime dar sparčiau ir tikslingiau judėti į priekį. Žinoma, jeigu mums reikia to spartesnio progreso ‒ gal kai kuriais atvejais kaip tik tempą reikia truputį lėtinti, labiau mėgautis sukurta aplinka, skatinti tvarumą ir mažinti visuomenės streso lygį.

Kuo mokslinė fantastika ar labai tolimos ateities vizijos gali padėti kasdienybėje?
Mokslo ir mokslinės fantastikos žinios praplečia akiratį ir leidžia geriau įvertinti įvairių reiškinių galimybes ir grėsmes. Pasitaiko, kad žmonės labai greitai ir nerūpestingai ima naudoti naujus, patraukliai pateikiamus produktus ar technologijas, bet laikui bėgant paaiškėja, kad tuo lengva piktnaudžiauti. Jos nepakankamai saugios. Jei nebūsi pasiruošęs, apsvarstęs pasekmių asortimento, neturėsi elgesio ir apsisaugojimo įgūdžių ‒ nukentėsi. Lietuvos kibernetinio saugumo centro vadovas įvardijo, kiek pinigų prarandama ir kaip galima nukentėti, pavyzdžiui, naudojant nepatikrintas trečiųjų šalių technologijas ‒ mąstai yra didžiuliai. Todėl žinios kartu su vaizduote padeda šiek tiek numatyti ateities tendencijas, įsivaizduoti grėsmes ir tuomet nuo jų apsisaugoti.

Kokius kūrinius verta rekomenduoti dabartinei fantastų auditorijai?
Na, be abejo, yra vadinamieji klasikai, kurie tikrai turėjo labai daug idėjų. Tai ir tas pats, jau minėtas Arthuras C. Clarke‘as, Robertas Sheckley, Isaacas Asimovas, S. Lemas ‒ savo laikui jie buvo labai inovatyvūs ir originalūs. Aišku, XXI amžiuje kūrinių stilius, pasakojimo tempas kinta. Be to, šiuo metu dominuoja tęsiniai ir ciklai. Vis dėlto kelis šiuolaikinius autorius rekomenduočiau: visų pirma Peterį Wattsą ir jo romaną „Aklaregystė“ apie sąmonės prigimtį ir mūsų smegenų unikalias savybes; Ramezo Naamo trilogiją („The Nexus Trilogy“) apie vaistus, sustiprinančius smegenų veiklą ir netgi galinčius sujungti individų smegenis, Paolo Bacigalupi romaną „Prisukama mergina“ („The Windup Girl“) apie ateityje laukiančius klimato pokyčius ir energijos deficitą, kylančio vandenynų lygio pasekmes, epidemijas; taip pat vienas įdomiausių autorių šiuo metu yra Tedas Chiangas, rašantis tik apsakymus. Jis rašo nedaug, bet kuria itin originalias vizijas. Kalbant apie filmus, aktuali yra Spike Jones „Ji“ („Her“) filmo idėja. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris įsimyli savo dirbtinio intelekto asistentą, panašų į mūsų naudojamą Siri ar Cortana. Taip pat verta pažiūrėti filmą „Ratas“ („Circle“), pasakojantį apie tai, kaip mus gundo socialinių tinklų technologijos ir kokios gali būti to pasekmės. Ir filme, ir D. Eggerso knygoje teigiama, kad visada atsiras žmonių, kurie siūlys jums praktiškai nemokamai naudotis viena ar kita technologija, bet iš tiesų patys naudosis jumis, jūsų duomenimis. Tai šiuo metu ir daro didžiosios korporacijos.

Rolandas Maskoliūnas