Kaip fantastika tarnauja diktatūrai (0)

„Savo nelaimei nepakankamai vertiname fantazijų galią. Istorijos, kurias galime papasakoti, tampa istorijomis, kurias esame priversti išgyventi tikrovėje“
Eliotas Borensteinas („Soviet Self-Hatred: The Secret Identities of Postsocialism in Contemporary Russia“, 2023)

„Rusai niekada nežino, kur baigiasi jų valstybės sienos“ Vaclavas Havelas

Rusijos federacijos armijai 2022 m. vasarį užpuolus Ukrainą paaiškėjo, kad daug šios šalies rašytojų fantastų atvirai palaiko fašistinį Putino režimą ir karą. Sergejus Lukjanenko („Nakties sargyba“), 2023 m. pasaulio fantastų suvažiavimo Chengdu (Kinija) mieste garbės svečias, yra vienas literatūros festivalio „Žvaigždės virš Donbaso“ organizatorių, kuris pasirašė atvirą laišką, remdamas Ukrainos okupaciją ir rusų armijos veiksmus. Jis teigia, kad nėra tokios šalies kaip Ukraina ir ragina bombarduoti Gruziją. Jam pritarė rašytojai Andrejus Lazarčiukas, Aleksandras Pelevinas, Jevgenijus Lukinas, Vitalijus Piščenko, Aleksejus Maštakovas, Olegas Divovas ir daug kitų.
Daugelį šio žanro mylėtojų visame pasaulyje tai apstulbino. Juk fantastiką paprastai kuria intelektualūs žmonės, gerai išmanantys istoriją, besidomintys mokslu, žvelgiantys į ateitį. Neretai savo kūriniuose jie kritiškai vertina neigiamas dabarties tendencijas ir kuria alternatyvias ateities vizijas. Kitaip sakant, sugeba atskirti gėrį nuo blogio, o kritiškas mąstymas jiems padeda pamatyti tragiškos praeities pasikartojimą. Akivaizdu, kad dabartinė Rusijos federacija iš esmės yra feodalinė struktūra su caru ir bajorais-oligarchais, atkakliai kartojanti praeities klaidas. Puikiai šią tendenciją pastebėjo ir aprašė Vladimiras Sorokinas knygoje „Opričniko diena“ dar 2006 metais.
Deja, Rusijos fantastų dauguma palaiko šį pražūtingą valstybės ir valdžios kursą. Viena iš kelių malonių išimčių – Dmitrijus Gluchovskis, nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo už „Rusijos federacijos armijos diskreditavimą“. Todėl šiuo metu gyvena Paryžiuje. Neseniai jis išleido fantastinį romaną „Postas“, kuriame išradingai, alegorine forma vaizduojamos besaikio melo, propagandos ir nenoro pripažinti tikrovę pražūtingos pasekmės mirtimi besivaduojantiems Rusijos likučiams. Tai katastrofinis romanas įspėjimas.
Žinantiems šios šalies istoriją rašytojų tarnavimas diktatūrai neturėtų būti siurprizas. XX amžiaus trečiame dešimtmetyje ir vėliau sovietų rašytojai urmu palaikė Stalino režimą ir taip ruošė visuomenę paklusti komunizmą kuriančiai valdžiai. Kaip rašo lenkų fantastinės literatūros leidėjas ir publicistas Wojtekas Sedenko: „Jie taip pripratę prie bizūno, kad iš karto lenkia kaklą. Nesvarbu, ar prieš carą, Staliną, Breżnevą ar Putiną. Ne vienas rusų rašytojas įsižeistų ant manęs, bet tokia yra tiesa. Prisiminkime A. Solżenicyno gyvenimą. Karo didvyris, suimtas dėl to, kad kritikavo tai, kaip kariaujama (iki šiol niekas nepasikeitė). Praėjęs Gulagą, reabilituotas po baisių kankinimų. Kitą dešimtmetį jį persekiojo KGB už valdžios kritiką ir žydišką kilmę. Emigravo į Vakarus, pelnė Nobelio premiją, patogiai gyveno Šveicarijoje ir JAV, bet grįžo į atsilikusią Rusiją, kur ėmė remti rusišką imperializmą ir Putiną. Ar įmanoma tai suprasti?“

Konclagerio utopija
XX a. pradžioje, dar prieš Spalio perversmą buvusioje imperijoje ir po jo, nepaisant nepritekliaus, bado, o vėliau ir kanibalizmo, suklestėjo įvairios meno srovės. Tuo metu pasirodė keletas įdomių fantastinių kūrinių, kurių autoriai buvo Aleksandras Beliajevas („Profesoriaus Douelio galva“, 1925), Michailas Bulgakovas („Šuns širdis“, 1925), Aleksejus Tolstojus („Aelita“, 1923), vėliau tapęs „raudonuoju baronu“ ir Stalino parankiniu. Bet tuomet, populiaraus sovietų rašytojo fantasto Kiro Bulyčiovo žodžiais tariant, „mūsų kraštas šizofrenišku greičiu ėmė virsti galinga vergovine imperija, apie kokią nesapnavo net didžiausi fantastai“. 1930 metais pagrindiniu šalies fantastu tapo J. Stalinas, įgyvendinęs gulaginę utopiją. Visi rašytojai fantastai nutilo, nes jokių alternatyvų negalėjo būti. Stalinas geriausiai už visus žinojo, kaip vystysis Sovietų Sąjunga. Jo nuomone, vienintelis teisingas grožinės literatūros kūrybos metodas yra socrealizmas. Tuo tarpu rašytojai fantastai nagrinėja individo ir visuomenės santykius, kuria ateities scenarijus, perspėja apie pavojingas tendencijas. Mokslinės fantastikos dėmesio centre – visuomenė ar net civilizacija (tuo pasižymėjo H. G. Wellso apysakos „Laiko mašina“, „Pasaulių karas“ ir kt.). Jeigu kalbėti apie alternatyvas (esminis klausimas fantastikoje: „kas būtų, jeigu…“), įspėti apie pavojingas tendencijas draudžiama, fantastikos nebelieka.
1920 metais parašytos utopijos „Mano brolio Aleksejaus kelionė į valstietiškos utopijos šalį“ autorių Aleksandrą Čajanovą 1937-aisiais sušaudė bolševikai, apkaltinę jį organizavus buožių maištus, o V. Majakovskis gavo velnių už 1928 m. fantastinę satyrinę pjesę „Blakė“. Peržvelgus to meto literatūros žurnalus matyti, kad po 1930-ųjų fantastika staigiai dingo iš jų puslapių. Rašytojai ėmė draugiškai, darniai kvailinti skaitytojus primityvia proza. Laikraščių tekstai piešė utopinį peizažą apie nuolatines pergales ir šviesų rytojų. Kaip pastebi K. Bulyčiovas, valstybė ėmė egzistuoti dviejuose lygmenyse: realiame, kur trūko maisto, drabužių ir daug ko kito, ir utopiniame, kuris egzistavo kažkur šalia, nors buvo nematomas. Kaip pasakoje – už jūrų marių (ar kitame kolchoze) viskas daug geriau. Todėl režisieriai ir rašytojai, žurnalistai priverstinai kūrė utopiją. Jos viršūnė – vokiečio L. Feuchtwangerio knyga „Maskva 1937-aisiais“, išleista Sovietų Rusijoje 200.000 egz. tiražu ir šlovinanti Sovietų Rusijos „pasiekimus“. Pavyzdys, liudijantis glaudžią rusų ir vokiečių bendrystę, kurios nesugriauna net karai.
Vienu geriausių sovietinių fantastų laikomas A. Beliajevas („Žmogus amfibija“, „Oro pardavėjas“) po 1931 metų, kad išgyventų, ėmė rašyti tekstus apie žuvininkystę, koneveikė H. G. Wellsą. Kita vertus, prasidėjo šarlatanų moksle (agronomas T. Lysenko) ir literatūroje metas. Tokie tipažai, pataikūnai ir nevykėliai labai gerai pritampa prie diktatorių visais laikais.
Antroje ketvirtojo dešimtmečio pusėje vėl buvo leista rašyti fantastiką – mokslinę techninę beletristiką, iš esmės skirtą inžinieriams. Bet jos literatūrinis lygis buvo apgailėtinas. Todėl neretai tokias rašliavas literatūros žurnalų redaktoriai vadindavo „fantastiniais esė“. Pasišovę kurti socialines utopijas, rašytojai grafomanai pasirinkdavo kokią nors ištrauką iš politinės ekonomijos vadovėlio ar Karlo Markso raštų ir tekstą kiek išplėsdavo. Netgi žymusis Aleksandras Beliajevas prisidėjo prie valstybinės utopijos laikotarpio fantastikos kūrimo. 1934 m. pasirodė jo apysaka „Orlaivis“ – Ž. Verno „Penkios savaitės oro balionu“ imitacija, kurioje aprašomos dirižablių naudojimo oro transportui idėjos jau buvo pasenusios.
Dar po kelerių metų susiformavo fantastikos porūšis, kur buvo bravūriškai rašoma apie neišvengiamą ir greitą pasaulinės revoliucijos pergalę. Kaip įveiksime fašistus ir imperialistus būsimame kare, kaip „užmėtysime juos kepurėmis“. Bene charakteringiausias pavyzdys – 1937 m. Piotro Pavlenkos militaristinė utopija „Rytuose“. Nors tuo metu įsisiautėjo stalininės represijos, apysakoje apie tai nerasime nė žodžio. Ten visi laimingi, patriotiškai nusiteikę, mėgina apgyvendinti Tolimuosius rytus. Kovoja prieš alkanus japonų militaristus, kuriuos britai klastingai užsiundė ant Sovietų Sąjungos. Be abejo, labai greitai japonų puolimas nuslopsta ir tuomet sovietinės eskadros be gailesčio bombarduoja Tokiją: „ten apačioje, virsta dūmų kamuoliai, šėlsta ugnis. Miesto centre atsiveria milžiniškos skylės, protarpiais matyti kaip dingsta pastatai, susiliedami su žeme. (…) Karas pabeldė į tavo duris. Pasielgs su tavimi kaip pridera. Sunaikins banką, sudegins namą, suluošins tavo vaikus, o tave išvys, išprotėjusį iš sielvarto, į Tokijo gatves!“ Atrodo, tarsi ši knyga įkvėpė Rusijos federacijos armiją XXI amžiuje su panašiu įsiūčiu naikinti Ukrainos miestus ir jos nekaltus gyventojus. Nikolajaus Španovo knygoje „Pirmasis smūgis“ panašiai lengvai, per keturias valandas sovietų lakūnai susidoroja su vokiečių užpuolikais, naikina jų sąjungininkų lenkų aviaciją. O tuo metu vokiečių proletariatas gamyklose dainuoja „Internacionalą“ ir laukia kol juos rusai užmėtys bombomis, kad galėtų pradėti socialistinę revoliuciją. Visa tai buvo rašoma „rimtu veidu“. Ir žmonės skaitė, kadangi po valymų, tremčių bendras intelektinis šalies gyventojų lygis buvo sumenkęs. Idiotiškos istorijos juos tenkino. Rašytojai uoliai ėmėsi ir šio politinio užsakymo, bet kas iš to? Utopijose labai lengva įveikti priešus ir organizuoti pasaulinę proletariato revoliuciją. Tikrovėje egzistuoja kiti dėsniai. Tuo metu Stalinas naikino Raudonosios armijos branduolį, jos labiausiai patyrusius vadus. Vėliau paaiškėjo, kad šie grafomaniški kūriniai padarė nemažai žalos, nes patys rusai patikėjo stalininės armijos galia, kuri išnyko kaip dūmas, sovietams užpuolus Suomiją 1939-aisiais ir vėliau, 1941 m. prasidėjus Vokietijos puolimui. Buvo įsakyta neberašyti tokių kūrinių. Kita priežastis – 1939 m. rudenį pasirašyta nepuolimo ir draugystės sutartis su Hitleriu. SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas ta proga kalbėjo: „hitlerizmo ideologiją, kaip bet kurią kitą ideologinę sistemą, galima priimti arba atmesti, tačiau visi supranta, kad jos negalima sunaikinti jėga, užbaigti karu. Todėl ne tik beprasmiška, bet netgi nusikalstama kariauti, siekiant sunaikinti hitlerizmą“. Sunku patikėti, bet taip manė Sovietų ideologai. Jų tikrasis priešas anuomet buvo Didžioji Britanija ir Vakarai apskritai.

Neklusnūs talentai
„Kiekvienas rašytojas fantastas yra eretikas“, – taikliai pastebėjo bene pirmosios antiutopijos pasaulyje – romano „Mes“ autorius Jevgenijus Zamiatinas. Jo manymu, pagrindinė fantastikos funkcija yra įspėjimas. 1917-aisiais grįžęs į Sovietų Rusiją iš Anglijos, jis buvo idėjinis bolševikas, studijų metais sėdėjęs kalėjime, gyvenęs tremtyje. Talentingas literatas, susidraugavęs su įtakingu rašytoju Maksimu Gorkiu. Taigi, kaip ir savas. Tačiau žurnalas su jo apsakymu „Pasaulio pakraštyje“ apie atsilikusią rusų armiją konfiskuojamas, o J. Zamiatinas apkaltinamas ir teisiamas dėl armijos įžeidimo. Kritika gniaužiama visais būdais. Nepaisant to, rašytojas 1921 metais cenzoriams pateikia savo distopiją „Mes”. Ir greitai sužino, kad ją draudžiama spausdinti. Knyga apie Geradėjo valdomą miestą-valstybę, apie meilę už talonus ir vaizduotę, kurią galima amputuoti, 1929 metais pasirodė rusų emigrantų periodiniuose leidiniuose, buvo verčiama į kitas užsienio kalbas. 1931 metais laiške Stalinui J. Zamiatinas skundėsi, kad „prieš mane organizuotas nematytas sovietų literatūros istorijoje puolimas, apie kurį rašo net užsienio spauda. Užkirstos visos galimybės dirbti. Buvę draugai, leidyklos, teatrai manęs jau bijo. Neleidžiama imti mano knygų iš bibliotekų (….) man tai prilygsta mirties nuosprendžiui“. Tik M. Gorkio dėka J. Zamiatinas sugebėjo gauti Stalino leidimą palikti Rusiją 1931 metais. Vėliau M. Gorkis net sau nesugebėjo tokio leidimo išsirūpinti.
Kitas autorius, kuriam fantastika buvo artima kaip būdas kalbėti apie visuomenę – Michailas Bulgakovas. Jis irgi turėjo paklusti cenzūrai. Dėl to keitė savo apysakos „Lemtingi kiaušiniai“ pabaigą, kurioje Maskvą sunaikina agresyvūs paukščiai (fantazija ima pildytis XXI amžiuje, tik paukščius keičia ukrainietiški dronai). Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje parašytame romane „Meistras ir Margarita“ Sovietų Sąjungos fantastikos istoriją analizuojantis Kiras Bulyčiovas atranda, kad pragaro valdovas Volandas iš tiesų yra Stalinas, o butas nr. 50, kuriame nutinka daug keistų įvykių, yra Sovietų Sąjungos alegorija. Tai gerai užmaskuota, talentinga, bet tikra sovietinė distopija. Nenuostabu, kad M. Bulgakovo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas ir dėl nuolatinės įtampos, nepritekliaus jis išgyveno vos 49 metus.
Be abejo, ne tik rusus lengva palaužti represijomis. Tačiau šiai tautai itin „pasisekė“. Jie išgyveno ne tik mongolų totorių jungą, bet įvairias imperines formas. Nuo klasikinės carinės, gulaginės Stalino iki saugumietiškos-banditiškos-oligarchinės Putino imperijos.

Skausmingas imperijos byrėjimo nesuvokimas
Istorija itin tragiškai kartojasi XXI amžiaus pradžioje. Ypač Ukrainai. Tragediją, ko gero, buvo galima numatyti, stebint procesus Rusijos federacijos visuomenėje, kultūroje, politikų veiksmus ir kalbas. Vienas iš tokių lemtingų ženklų susijęs su knygomis. Pastarąjį dešimtmetį Rusijos leidėjai kartu su propagandistais aktyviai ruošė visuomenę karui prieš Ukrainą, NATO ir Vakarus apskritai, gausiai leisdami menkavertę revanšistinę fantastiką apie vadinamuosius „popadancus“1 – žmones iš dabarties, stebuklingu būdu sugrįžusius laiku atgal ir įsikūnijusius į kokį nors asmenį, kurie „ištaiso“ pasaulio istoriją, kad jame dominuotų Rusijos imperija ar Sovietų Sąjunga.
Dažniausiai šio proceso metu sunaikinami britai ir amerikiečiai. Keista, kad daugybė Vakarų ekspertų, rodos, nekreipė dėmesio į tokios makulatūros potvynį ir nesuprato, kokią milžinišką įtaką nebrandžios visuomenės nuomonei tai gali turėti. Neįvertino kiekio ir neapykantos joje intensyvumo. Niekas neprisiminė to, kas vyko Stalino laikais. Kaip 2017 metais žurnale „NLO“ rašė Marija Galina, „pastarąjį dešimtmetį istorijos revizija, jos „korekcija“ imperine kryptimi tampa jautria tema autoriams ir, matyt, skaitytojams. Šio tipo literatūrą galima vertinti kaip savotišką terapiją“. Kai kam atrodė, kad terapija, o paaiškėjo, jog buvo ruošiamasi karui.
Rusijoje gimęs politikos mokslininkas ir rašytojas Sergejus Sumlennyj teigia, kad pirmuoju ženklu apie Rusijos federacijos posūkį diktatūros ir karo link galima laikyti knygas, giriančias Staliną ir stalinizmą apskritai. Tai prasidėjo 2010 metais. Jo manymu, tai negalėjo būti atsitiktinumas, o FSB skatinama veikla („Stalino represijos: didysis melas“; „Berija: geriausias XX amžiaus vadybininkas“ ir pan.) NKVDistų palikuoniai nusprendė perrašyti istoriją ir galutinai ištrinti iš rusų atminties savo nusikaltimus. Tiesa, 2011 metais viena visuomeninė organizacija kreipėsi į leidyklas, prašydama liautis spausdinti stalinistines knygas, tačiau veltui. Netrukus atėjo eilė patriotinei revanšistinei (ir grafomaniškai) fantastikai.
Netgi šiuolaikinė rusų istorinė proza atspindi psichologines traumas. Užuot rekonstravę imperinę ar sovietinę praeitį, rašytojai kuria magišką tikrovę, kaip J. R. R. Tolkieno ar J. Rowling knygose, teigia Eliotas Borensteinas („Plots Against Russia. Conspiracy and Fantasy after Socialism“, 2019). Toks istorinis romanas iš esmės tampa fentezi kūriniu, pseudoistorija. Tai akivaizdu, skaitant XX a. pabaigos imperinę fantastiką: V. Michailovo „Variantą „i“(1997), A. Stoliarovo „Vieversį“ (1999), kuriame „naujoji šventoji“, atkūrusi SSRS paskatina į ją grįžti Ukrainą, ir daug kitų. Esmė – nereikia atsisakyti imperinio mąstymo, būtina žūtbūt išsaugoti Rusijos federaciją (o iš esmės geriausia būtų atkurti imperiją, ką jau prieš kelerius metus patvirtino D. Peskovo žodžiais rusų valdžios elitas). Tik įdomu, ar naujieji baudžiauninkai irgi bus tuo patenkinti?
Rusams labiausiai patinka žinoti, kad jų valstybė didelė ir galinga, todėl visi jų bijo, rašo Harvardo universiteto prof. istorikas Richardas Pipesas knygoje „Komunizmo istorija“ (2001). Revanšizmas yra jų kraujyje. Rusai jaučia, kad jų imperija nebuvo pilnavertė. Todėl bent savo fantazijose trokšta pakeisti situaciją. Utopijoje „Graviplanas „Caraitis“ (V. Rybakovas, 1993) rašoma, kaip pakoregavus įvykius XIX amžiuje, pavyko išvengti 1917 m. Spalio perversmo, pasaulinių karų. Caras Aleksandras II pasirašo konstituciją ir Rusija tampa liberalia monarchija. Komunistai supranta, kad prievarta yra negerai ir imasi tobulinti savo vidinį pasaulį, užuot statę gulagus. Knygoje „Caras iš ateities“ kažkoks patriotas atsibunda Rusų caro Nikolajaus II kūne, sugeba neutralizuoti bolševikus. Taip išvengiama revoliucijos, tada įveikiama Britų imperija, o naudojant modernią ginkluotę užkariaujamas Istambulas. Didžiausias priešas rusams čia vėl yra Jungtinė karalystė ir po to JAV. Tą patvirtina knygų pavadinimai: „Londonas turi būti sunaikintas! Rusų desantas Anglijoje“. Knygoje „Rusijos Amerikos korporacija“: vyrukas peršoka į XVIII amžių, užkariauja Amerikos kolonijas, sunaikina britų imperiją ir sustabdo indėnų genocidą.
Tokios alternatyvios istorijos, kaip Pavelo Krusanovo „Angelo įkandimas“ (2000) siūlo remtis ne vakarietišku, o azijietišku visuomenės socialiniu modeliu. Autoriai įsitikinę, kad Rusija yra išskirtinė, unikali valstybė. Nei Rytai, nei Vakarai. Pastarieji neva visada stengėsi sunaikinti Rusiją. Reikia artimai bendrauti su Kinija ir kitomis Azijos šalimis. Kinijos grėsmė, beje, šiems fantastams neegzistuoja. Tokiuose romanuose įprastai nekreipiama dėmesio į istorines ar dabarties politines ir ekonomines realijas, į įvykių vystymosi logiką, priežastinį ryšį. Fantastika lieka viso labo naiviomis pasakaitėmis suaugusiems. Neoimperialistinės nuotaikos skatina rašytojus kurti istorijas apie keliautojus laike, kurie gelbsti Rusijos imperiją nuo sunaikinimo. Autoriai ir visuomenė, matyt, nesugeba suvokti, kad imperinis modelis, kai valstybės likimas priklauso nuo vieno žmogaus (nebūtinai protingo, ką įrodė paskutiniojo Rusijos imperijos caro Aleksandro II istorija – užsispyrusio, kvailo, savo elgesiu ir sprendimais daug prisidėjusio prie perversmo Rusijoje ir imperijos žlugimo) įgeidžių ir sprendimų, jau seniai neturi ateities. Nepaisant to, Viačeslavas Rybakovas knygų cikle „Blogų žmonių nėra“ aprašinėja alternatyvų civilizacijos vystymosi modelį: rusiškai-kiniškai-mongolišką. Matyt, iš tiesų Rusija periodiškai pavargsta vytis Vakarus, besistengdama pritapti prie jų, kaip teigia rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, taikliai įvardijusi esmines šios valstybės ir visuomenės problemas2. Tuomet supyksta, nusprendžia atsisakyti vakarietiškų vertybių ir pasukti nacionalizmo, šovinizmo bei netolerancijos link. Dabar aiškiai vėl atėjo tas periodas.
Kita jautri tema ir istorinis faktas, kurį rusų fantastai nori žūtbūt pakeisti – Antrojo pasaulinio karo eiga. Jie negali atleisti Hitleriui, kad šis apgavo Staliną. Sovietai labai tikėjosi kartu su naciais užgrobti visą Europą. Jų viltys turėjo pagrindo. Sovietų Rusija dar 1922 m. balandį Rapallo miestelyje Italijoje pasirašė susitarimą su vokiečiais. Tai pralaužė tarptautinę Sovietų izoliaciją, paskatino dviejų valstybių bendradarbiavimą ir vėliau padėjo vokiečiams slapčia atkurti savo armiją. Ryšiai buvo tokie glaudūs, kad SSSR iki pat 1941 m. birželio 22 d. tiekė Hitleriui žaliavas ir kita.
Ši istorija vienaip ar kitaip atsispindi revanšistinėje nūdienos rusų fantastikoje. Aleksejaus Gerasimovo knygoje „Nicht kapitulieren“ (2010) popadanco veiksmai padeda Trečiajam reichui kartu su SSSR užpulti Angliją. Germano Romanovo apysakoje „Londonas turi būti sugriautas!“ (2014) admirolo Ušakovo vadovaujamas laivynas atakuoja lordo Nelsono laivyną prie Trafalgaro. Rusams padėti pasirengę japonai ir vokiečiai. Knygoje „Draugas Hitleri. Sušaudykite Čerčilį!“ popadancas atsiduria Adolfo Hitlerio kūne. Ar jis sugebės nužudyti Čerčilį dėl karo nusikaltimų ir sudaryti sąjungą su SSRS? Ar draugai Hitleris ir Stalinas įveiks JAV ir anksčiau sukurs atominę bombą? – klausiama knygos anonse.
Glaudi ir ilgametė rusų ir vokiečių sąjunga, kurios, kaip liudija šie pavyzdžiai, nesugriovė net A. Hitlerio kėslai, neturėtų stebinti žinančių istoriją. Niekas taip nesuvienija tautų, kaip kartu pradėtas karas, šiuo atveju Antrasis pasaulinis. Tačiau sąjungos priešistorė dar įdomesnė. Lenkų istorikas ir ekonomistas W. Orlowskis knygoje „Chaoso šimtmetis” primena, kad vokiečiai ilgai dominavo Rusijos imperijos politikoje ir ekonomikoje. Nuo caro Petro III laikų bene 150 metų šalį valdė von Holsteinų-Gottorpų dinastija (Romanovai). Rusai importavo iš Vokietijos Vakarų civilizacijos laimėjimus, skolinosi techninius, karinius ir mokslo terminus. Vokiečiai buvo Rusijos biurokratijos branduolys. Baltijos kraštų šlėktos („Baltijos baronai“), kalavijuočių palikuoniai tapdavo labiausiai carui atsidavusiais diplomatais ir karininkais. Vokiečių valstiečiai kūrėsi Ukrainoje ir prie Volgos, kad išmokytų rusus ūkininkauti. Maršalo Michailo Kutuzovo armijoje karo su Napoleonu laikais dauguma generolų buvo vokiečiai. Nikolajaus II armijoje jų buvo likę pusė. Guviai vyko prekyba tarp abiejų šalių (grūdai į Vokietiją, o į Rusiją – kapitalas/kreditai ir mašinos). Rusija galėjo išvengti akistatos su Vokietija I pasauliniame kare. Pusbroliai – Vokietijos kaizeris Vilhelmas II ir rusų caras Nikolajus II-asis, 1905 metų vasarą atostogaudami netoli Bjorko salos, pasirašė taikos susitarimą. Tačiau sužinoję apie jį, piestu stojo abiejų šalių diplomatai ir įtakingi ministrai. „Kaip jie drįso susitarti be mūsų?“ – piktinosi rusų užsienio reikalų ministras Vladimiras Lamsdorffas (Baltijos vokietis) ir premjeras S. Witte (olandės motinos sūnus). Silpnavalis caras galiausiai nusileido ir atšaukė parašą, padėtą po susitarimu. Kuo tai baigėsi, žinome.
Ne mažiau už norą išgelbėti imperiją ir sunaikinti anglosaksus rusai norėtų atkurti SSRS. Todėl nemaža knygų skiriama situacijai „pataisyti“. 2012 m. leidykla „Эксмо“ išspausdino Sergejaus Arsenjevo romaną „Studentė, komjaunuolė, sportininkė“. Nūdienos pensininko sąmonė persikelia į XX a. šeštąjį dešimtmetį ir atsiduria jaunos merginos kūne. Ji tampa įtakinga komjaunimo veikėja ir nužudo M. Gorbačiovą su B. Jelcinu, taip neleisdama subyrėti SSRS. Knygos „Diversantas № 1“ herojus likviduoja išdaviką N. Chruščiovą. Tokiu būdu garbaus amžiaus rašytojai ne tik „atjaunėja“, bet patys tarsi grįžta į „prarastą rojų“, teigia lenkų istorikas Andrzejus Polakas.
Dabar atėjo eilė Ukrainai. Po 2015 m. Kremliaus skatinimu, o gal ir nurodymu masiškai pradėta leisti „karinė fantastika“. Pažymėtinas knygų ciklas „Kovos laukas Ukraina“. Jose skaitytojams atkakliai diegiama mintis, kad Ukrainos „naciai“ turi būti sunaikinti. Ukrainiečiai neva yra Vakarų marionetės, o JAV trokšta sugriauti Rusiją, bet rusai lengvai nepasiduos – jie galingi ir drąsūs. Todėl knygoje „Leitenantas iš ateities: GRU prieš Banderovcus“ popadancas Šoigu veidu sudegina Lvovą ir suima ukrainiečių politikus I. Turčinovą ir A. Jaceniuką. Štai apie ką svajoja ir rašytojai Rusijos federacijoje.
Svarbu suprasti, kad tai svarbi rusiškos valstybinės propagandos programos dalis. Neįtikėtinas pavyzdys – jau gana seniai, 2010 metais per vieną Rusijos TV kanalą malonaus veido moteriškaitė padainavo dainelę apie branduolinio ir cheminio ginklo panaudojimą prieš JAV pagal animacinio filmo apie krokodilą Geną ir Kūlverstuką muziką. Ji kartu su sėdinčiais studijoje atrodė nesuvokianti, jog tai yra viešas neapykantos kurstymas. Šios dainos versijų yra ne viena. Rekomenduoju paklausyti mokantiems rusiškai ir iliuzijų apie eilinių rusų taikingumą dar labiau sumažės3. Procese dalyvauja ne tik rašytojai, bet ir filmų kūrėjai. Valstybiniai kanalai (TV „Rosija“) finansuoja tokius filmus kaip „Mes iš ateities“ (2008 m.), kur keturi rusai patenka į 1941-uosius ir tampa labai patriotiški. 2010 m. filme „Rūkas“ rusų šauktiniai įžeidžia II Pasaulinio karo veteranus, teleportuojami į 1941-uosius ir kaunasi prieš vokiečius. Atgimę grįžta jau kaip patriotai.

Post scriptum
„Rusijoje viskas keičiasi kas 10 metų ir niekas nekinta 200 metų“ Piotras Stolypinas

Kodėl Rusijos federacijos visuomenė atkakliai tikisi atkurti imperiją? Rusai nepripažįsta, kad jų imperija yra kolonijinė, kaip buvusios britų ar portugalų. Todėl britai sugebėjo atsisakyti užkariautų teritorijų ir sėkmingai transformavo savo imperiją į finansų. Rusai gi mano, kad svarbiausia valstybei yra dydis bet kokia kaina. Ir būtinai, kad kitos valstybės bijotų – vadinasi, gerbtų. O žmonių pragyvenimo lygis ir tualetai lauke jiems tėra antraeilis dalykas. Dalinai šį fenomeną galima paaiškinti tebevykstančia neigiama atranka – gulaguose sunaikintą ir iš šalies išvytą elitą pakeitė klusnūs prisitaikėliai ir buki „vatnikai“. O dabar jau ir agresyvūs „orkai“, besimėgaujantys neįtikėtinais smurto proveržiais.
Tai iš tiesų yra labai rimta – valstybės remiama, intensyvi ir nuosekli programa, siekiant ugdyti neapykantą, militarizuoti protus, kad jaunoji karta pajaustų, jog II-asis Pasaulinis karas (jiems tai yra Didysis Tėvynės karas, nes istorijos klastotojams Rusijoje 1939-ųjų sandoris su fašistais neegzistuoja) dar nesibaigė. Šiai kartai teks kautis iki pergalingos pabaigos. Tai jau nebe juokai ir ne pramoga. Tai pareiga šaliai: „TU PRIVALAI KAUTIS PASAULINIAME KARE KAIP TAVO TĖVAI AR SENELIAI. O JEIGU NE, TUOMET MIRSI“.
Prašyte prašosi dar vienas revanšistinės fantastikos siužetas: Vladimiras Putinas yra ne koks eilinis diktatorius, bet popadancas, siekiantis pakeisti Rusijos federacijos likimą, atkurti SSRS arba imperiją (čia jau kaip pavyks)4. Yra ne viena knyga, kur Putinas persikelia į Staliną, Gorbačiovą ir netgi į koronavirusą5. Bet gali būti ir kitaip. Neatmestina, kad V. Putinas iš tikro vykdo priešingų jėgų – net taip nekenčiamų britų programą – pagaliau baigti ardyti Ruso-sovietinę imperiją. Jam neblogai sekasi griauti valstybės teisės sistemą, ekonomiką, naikinti jos armiją. Procesas užtruks ir atneš dar daug kančių Ukrainai, bet tikėkimės, kad pabaiga bus laiminga.

—————————————————————————————————————–
1 Popadancai – tai ne fantastika, juolab ne mokslinė. Nors forma gal ir panaši. Tai daugiau stebuklinės pasakos, kur neegzistuoja jokia logika ar priežastiniai ryšiai. Tokiose knygose Rusijos imperiją arba federaciją nesunku paversti pasaulio galybe ir kartu sunaikinti Ameriką. Kai kam tai galbūt vienintelis vaistas, turintis išgydyti nuo įsisenėjusio nepilnavertiškumo komplekso.
2 https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1932125/iki-kaulelio-isnarstytos-rusijos-pykcio-priezastys-briuselyje-sukele-pasipiktinima-tai-labai-saliska
3 https://world24.spcs.bio/musicat/track/cheburawka/goluboj-vagon-remix-ili-medlenno-rakety-uplyvajut-v-dal-4125066/
4 Rusų publicistas ir „užsienio agentas“ Maratas Gelmanas sako, kad „Putinas iš tiesų yra toks popadancas. Žmogus iš praeities, mėginantis grąžinti Rusiją į XIX amžių. O gal ir į XVII-tą – Petro I-ojo laikus, kai su žmonėmis elgtis kaip su žaliava buvo įprasta. Bet reikia turėti omenyje, kad Putinas niekada nepasiekia to, ko nori. Dabar, ko gero, gaunasi V. Sorokinas. Kuomet karas vienaip ar kitaip baigsis ir dabartinė valdžia išliks, paaiškės, ar patekome į „Opričniko dieną”, į „Teluriją” ar į „Daktarą Gariną”.
https://spektr.press/putin-segodnya-popadanec
5 https://mir-knigi.com.ua/page/163093-putin-popadanec-v-koronavirus