Mokslo naujienos

Girdime ne tik ausimis, bet ir oda (0)

Tyrimo rezultatai buvo paremti eksperimentais, kurių dalyviai klausėsi įvairių skiemenų, o į jų odą tuo tarpu dvelktelėdavo oro gūsiai. Gautos žinios leidžia manyti, kad smegenys mūsų aplinkos vaizdą suformuoja jungdamos įvairių pojūčių informaciją.
„Tai labai skiriasi nuo tradicinių idėjų, paremtų faktu, kad mes matome tik per akis, o girdime tik ausis. Toks įsivaizdavimas yra šiek tiek klaidinantis, – teigia Kanados Britų Kolumbijos universiteto mokslininkas Bryanas Gickas. – Tikslesnis paaiškinimas būtų toks, kad mes viską suvokiame per smegenis, o ne per atskirus organus.“ Todėl, pasak specialisto, žmones dar būtų galima pavadinti „visu kūnu suvokiančiomis mašinomis“.
B. Gicko tyrimas taip pat remiasi ir kitų mokslininkų darbais, parodančiais, kad mes galime matyti garsą ir girdėti šviesą, net jei sąmoningai to nesuvokiame. Yra eksperimentų, kurie atskleidžia, kad stebint kito žmogaus judančias lūpas ir galvojant, kad jis kalba, suaktyvėja smegenų sritys, susijusios su klausa.
Mokslininkai tokius, atrodytų, neįtikėtinas žmogaus sugebėjimus aiškina kaip mūsų ilgametės patirties klausantis ir stebint kalbančius žmones rezultatą. Gali būti, kad smegenys ilgainiui išmoksta sujungti tai, ką matome, su tuo, ką girdime.
Barškuolė
Gyvatės, kaip kad ši barškuolė, neturi išorinių ausų, tačiau jų oda yra jautri oro virpesiams, kuriuos perduoda garso centrams galvoje. Pasirodo, oda turi įtakos ir žmogaus klausai. Šaltinis: Photo Villlage
O gali būti ir taip, kad mes jau gimstame tai mokėdami. Taigi B. Gickas su kolega Donaldu Derricku nusprendė atlikti eksperimentą su visai nesusijusiais – klausos ir lytėjimo – pojūčiais, kad išsiaiškintų šio reiškinio priežastis.
Eksperimentui mokslininkai pasirinko keletą aspiruotų ir neaspiruotų skiemenų. Tariant pirmuosius burna išskiria negirdimą oro gūsį (pvz., „pa“ ar „ta“), o neaspiruoti skiemenys („ba“ ar „da“) tokios savybės neturi.
Savanoriai užrištomis akimis klausėsi garso įrašų, kuriuose vyriškas balsas taria minėtuosius skiemenis, ir turėjo nuspausti mygtuką, žymintį atitinkamą skiemenį. Dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes po 22 žmones. Pirmoji grupė girdėjo skiemenis ir tuo pat metu juto oro dvelktelėjimus ant rankos, antroji – ant kaklo, o kontrolinė grupė girdėjo tik skiemenis.
Maždaug 10 proc. iš visų kartų, kai juto oro dvelktelėjimus ant odos, eksperimento dalyviai klaidingai palaikė neaspiruotus skiemenis aspiruotais. Pavyzdžiui, garsą „ba“ žmonės suvokdavo kaip „pa“. Kontrolinėje grupėje tokių klaidų nebuvo.
Dabar B. Gickas su kolegomis iš Kalifornijos universiteto aiškinasi, kaip smegenys leidžia tokią skirtingų pojūčių integraciją.
Live Science

Komentarai

Parašykite šiam straipsniui komentarą