Didieji sprogimai (III dalis) (0)

4. Jeloustouno superugnikalnis

Visas Nacionalinis Jeloustouno (Yellowstone) parkas yra milžiniško ugnikalnio krateryje. Šis monstras periodiškai atbunda. Per pastaruosius kelis milijonus metų jis buvo atgijęs tris kartus. Po sprogimo, įvykusio prieš 2,1 mln. metų, susiformavo pats didžiausias krateris. Kiti du išsiveržimai įvyko prieš 1,3 milijonus ir 640 000 metų. Pirmojo ir trečiojo išsiveržimo metu pelenai padengė visą Šiaurės Amerikos žemyną. Mokslininkai mano, kad kažkada sulauksime ir naujo sprogimo.

 

3. La Garita

Tai gali būti pats didžiausias ugnikalnis Žemės istorijoje. Prieš maždaug 27 mln. metų vadinamasis La Garita išsiveržimas išmetė į atmosferą apie 5000 kubinių kilometrų uolienų, pelenų ir dulkių. Vulkaninių uolienų likučių dar ir dabar galima rasti dabartinėje Kolorado valstijoje JAV. Laimė, šiuo metu La Garita ugnikalnis jau nebeveikia.

2. Chicxulubo meteoritas

Pereikime į aukščiausią – kosminę sprogimų lygą. Čia vertėtų paminėti du įvykius, turėjusius lemtingos įtakos mūsų planetai ir jos gyvybei. Pirmasis iš jų – Meksikos Jukatano pusiasalyje, netoli dabartinio Chicxulubo miesto nukritęs dangaus kūnas. Maždaug dešimties kilometrų skersmens asteroidas prieš 65 mln. metų išmušė 180 kilometrų skersmens kraterį. Tai didžiausias per pastarąjį milijardą metų į Žemę nukritęs dangaus kūnas. Sprogimo galia prilygo 100 milijonų megatonų.

Dabar beveik neabejojama, kad būtent šis asteroidas pražudė dinozaurus. Be abejo, toks sprogimas iš esmės pakeitė Žemės klimatą, pakėlęs dangus milžiniškus dulkių debesis.

1. Didysis susidūrimas

Pirmosios vietos neabejotinai nusipelnė lemtingas susidūrimas, įvykęs pačioje Žemės jaunystėje. Prieš maždaug 4,5 mlrd. metų, kai mūsų planeta buvo jauna, karšta ir nepatyrusi, su ja šonu susidūrė dešimt kartų mažesnė planeta, atskriejusi iš kosmoso platybių. Laimė, kad šis dangaus kūnas klajūnas, pavadintas Tėja, skriejo palyginti lėtai. Be to, ir pataikė į Žemę šonu. Antraip mūsų planetos galėjo ir nebelikti. Tačiau smūgis vis tiek buvo neįtikėtinai stiprus.

Tėjos geležinį branduolį besiformuojanti Žemė prarijo, o iš ištaškytos medžiagos susiformavo Mėnulis. Mokslininkai teigia, kad tai buvo nors ir drastiškas, bet labai laimingas atsitiktinumas. Be Mėnulio gyvybė Žemėje vargu ar būtų atsiradusi. Bent jau tokia, kaip dabar. Mėnulio ir Žemės grunto, uolienų tyrimai patvirtina šią hipotezę, nors kai kas ja dar nelinkęs patikėti.