Apsėsti ateities (0)

Atrodo, kad pasaulis greitėja it raketa. Gal tik virusas mus kiek pristabdė. Vis labiau akcentuojame ateitį (kuri išspręs susikaupusias problemas), o ne gyvename dabartimi. Be abejo, labiausiai dėl to kaltos technologijos. 5G keičia keturis G, o 4K ar 8K jau keičia HD. Bet ar pastebėjote, kad žmonės ima tarsi be pagrindo protestuoti prieš kai kurias technologijas, kurių jie nebesupranta? Gal tai nevalingas apsauginis refleksas, norint sulėtinti pažangą? Ar gali būti, kad kai kuriems iš mūsų ateitis ateina per greitai?
Psichologas, dr. Antanas Kairys sako, kad mes evoliucijos eigoje išvystėme ypatingus kognityvinius gebėjimus. Vienas iš jų yra galimybė planuoti. Nuolat planuoti artimiausius savo veiksmus ir net tolimą ateitį. Tačiau žmonės skiriasi savo gebėjimu ir poreikiu planuoti. Viena iš teorijų tai vadina laiko perspektyva.
Joje kalbama apie tai, kad žmonės skiriasi savo poreikiu ir pomėgiu numatyti tolimus įvykius arba turėti toli siekiančius tikslus. Vieni žmonės labiau orientuoti į tokią ateitį, o kiti iš principo į ją nesiorientuoja. Ir tai sukelia nevienodas psichologines pasekmes.
Kraštutinai į ateitį orientuotas žmogus gyvena ateities planais, bet ne jų pasiekimo džiaugsmu. Tuo tarpu itin į dabartį orientuotas žmogus kasdieninėje veikloje nebūtinai gali numatyti savo veiksmų pasekmes.
Ateities numatymas ir jos planavimas yra didelis žmonijos privalumas. Tai padeda prisitaikyti. Įsivaizduokime pirmykščius žmones, kurių išgyvenimas priklausė nuo sugebėjimo išvengti tykančių grobuonių, rasti maisto, planuoti medžioklę arba numatyti artėjančią sausrą. Esame geriausiai prognozavusių žmonių palikuoniai. A. Kairio manymu, mes galime spėlioti ir kurti scenarijus, kurie nebūtinai išsipildys. Bet pats bandymas gali būti pozityvus. Bet kartu tai kelia nerimą, nes toks asmuo žino, jog egzistuoja galimybė, kad kažkas įvyks ne taip.
Kai imama gyventi tik ateitimi, geresnio rytojaus laukimu, prarandamas individo ir visuomenės psichologinis stabilumas, nes optimistines prognozes nuolat užgožia netikėtos nelaimės ar katastrofos. Problemos nesprendžiamos tikintis, kad kažkas jas išspręs ateityje. Pavyzdžiui, Elonas Muskas jau svajoja apie Marsą, kuria ateities technologijas. Kai kurios jų iš tiesų pagerins mūsų gyvenimą. Kita vertus, įsisenėjusios problemos Žemėje neišnyksta. Tai liudija protestų banga JAV ir kitose šalyse, klimato pokyčių skatinama migracija ir kt. Kitaip sakant, be tvirto pagrindo į ateitį neperšoksime. Kartu nešamės evoliucijos užprogramuotą bagažą. Ne tik psichologinius ribojimus, bet ir instinktus, socialines problemas.
Dar viena streso ar nerimo priežastis – įgimtas žmogaus poreikis lygintis su kitais. Kai sukuriame tokią greitai besikeičiančią visuomenę, pokyčių greitis ir poreikis būti tame pačiame arba aukštesniame lygyje kaip kiti žmonės yra labai didelis nerimo šaltinis. Žmonės turi užprogramuotų daug poreikių, bet tiesioginio poreikio gyventi nuolatiniame kisme nėra.

Mokslininkų tyrimai patvirtina, jog dėl nuolatinio streso smegenys ima sintetinti mažiau baltymo neuritino, kuris mažina depresiją. Ar tai liudija, kad mūsų smegenims būtinas stabilumas? Suvokimas, kad tai ką turime šiandien, turėsime ir rytoj? A. Kairio nuomone, pokytis generuoja nerimą arba stresą, o nuolatinio streso būsena nepalanki bet kuriam organizmui.
Šiuo metu postindustrinėse valstybėse fiksuojama daug įvairių nerimo būsenų. Žmones kamuoja chroniško nuovargio sindromas, panikos priepuoliai, obsesinis kompulsinis ir socialinio nerimo sutrikimai, priklausomybė nuo vaistų, narkotikų ar alkoholio. Japonijoje plinta dvidešimtmečių psichikos sutrikimas hikikomori, kai asmuo kelis mėnesius neišeina iš miegamojo. Tarp dešimties pagrindinių mirčių priežasčių pasaulyje dominuoja širdies ligos ir savižudybės. Savižudybių skaičiumi Lietuva vis dar yra tarp pirmaujančių Europoje. Pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį amerikiečiai ėmė vartoti ketvirčiu daugiau vaistų nuo depresijos ir nerimo priepuolių. Manoma, kad preparatai, slopinantys nervų sistemą, padeda geriau suvaldyti mumyse glūdinčius animalistinius jutimus, kad prisitaikytume prie civilizacinio „narvo”.

Nepasotinamas inovacijų siekis trukdo suvokti, kad visuomenės ir individo elgesys iš esmės nepasikeitė: mes naudojame ar kuriame inovacijas, naujus gamtos, individo valdymo, eksploatavimo būdus, kad kartotume senas klaidas. Pavyzdžiui, didžiosios Informacinių technologijų korporacijos algoritmais keičia mūsų elgesį ir įpročius, skatindamos daugiau vartoti. Psichologo manymu, tai galima sieti su tuo, kad žmonėms reikia kažko išskirtinio. Žmonės mėgsta geriausia, kas padidintų jų statusą ar kitą parametrą. Būtina suvokti, kad mes iš esmės esame tie patys biologiniai organizmai ir psichologine prasme. Turime Įgimtus reagavimo mechanizmus ir trūkumus. Esame tos pačios beždžionės. Ir tai, kad sukūrėme fantastiškas technologijas, nepakeitė mūsų supratimo apie tai, kaip reikia elgtis. Jeigu galima prisivalgyti iki soties, tai ir valgoma. Jeigu galima ką nors nusitempti į urvą, tai ir tempiama. Tik technologijos mums suteikia daugiau galimybių tą padaryti.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje atlikta studija atskleidė, kad gėrimų suvartojimas tiesiogiai priklauso nuo triukšmo lygio restorane ar bare. Kuo aplink garsiau, tuo daugiau išgeriama. Mūsų ausis pasiekiantis garsas sustiprėja net 100 kartų tuo metu, kai jį išgirstame. Tai buvo naudinga, evoliucijos sukurta inovacija, kai mūsų protėviai saugodavosi plėšrūnų Afrikos savanose. Ausinukų amžiuje ji labiau skatina neįgalumą. Tai irgi yra spartėjančio mūsų gyvenimo tempo liudijimas. Psichologai siūlo, kaip reiktų reaguoti į tokią visuomenėje susiformavusią žavėjimosi ateitimi madą.
Vien orientacija į ateitį nėra perspektyvus dalykas. Ji nesuteikia galimybės džiaugtis buvimu čia ir dabar. Kaip sako A. Kairys, jeigu atkreipsime dėmesį į populiariausias šiuo metu naudojamas technikas, skirtas mūsų gerovei kelti (meditaciją, mindfulness – dėmesingą įsisąmoninimą arba pilnaprotiškumą), jomis siekiama, kad žmonės nesiorientuotų vien į vartojimą, progresą ir ateities planus. Gebėjimas būti šią akimirką ir mėgautis tuo, kas vyksta būtinas mūsų gerovei. Kaip ir praeities suvokimas bei tokio tęstinumo turėjimas.

Orientacija į ateitį individui gresia nuolatiniu nerimu ir stresu. O tai savo ruožtu skatina griebtis įvairių gynybos būdų. Tai gali būti pasitraukimas iš modernios civilizacijos ir gyvenimas miške. Arba psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Tačiau problemą spręsti reiktų centralizuotai. Kai kurie filosofai siūlo netgi įkurti laimės ar gerovės ministeriją. A. Kairys mano, jog turime ne tik kurti į ateitį orientuotą ekonomiką ar inovacijų kultūrą, bet tuo pat metu galvoti apie sistemas, kurios mums padėtų išvengti nuolatinio spaudimo, streso ir lyginimosi su kitais.
Tai galėtų būti socialinė sistema, veikianti panašiu principu kaip ugdymo, sveikatos priežiūros sistemos. Tokių bandymų jau esama. Ne vienoje pasaulio šalyje egzistuoja gerovės programos nukreiptos į mokinių atsparumo, jų gebėjimo susidoroti su stresu ugdymą. Vienas svarbiausių uždavinių vyriausybėms – sukurti sistemas, leidžiančias žmogui prisitaikyti naujoje tikrovėje. Antraip stresas ir nerimas, nepasitenkinimas visuomenėje tik augs. Sukurdami sistemas, padedančias žmogui pasirinkti tai, ką jis geriausiai geba ir ko labiausiai nori, sukurtume gerovės visuomenę.

Socialiniai tinklai sumaniai išnaudoja žmogaus norą sukurti kuo įspūdingesnį savo įvaizdį. Tai užprogramuota kiekviename iš mūsų. Bet norint tą padaryti, tarkime, Viduramžiais, tekdavo samdyti dailininką portretui nutapyti. Dabar kiekvienas norintis gali žaibiškai įsikelti savo asmenukę į facebooką arba instagramą. Technologijos, leidžiančios lengviau atlikti vieną ar kitą veiksmą ir reklamuoti save tikrai mus kabina. Tai bazinis žmogaus noras atrodyti gerai. Norime pasirodyti sveikesni, gražesni, daugiau uždirbantys nei iš tikro. Tai mums būdinga kaip beždžionėms.
Beje, inovacijų kūrimo greitis nemažėja, tačiau keičiasi jų hierarchija. Anksčiau dominavusias išlikimo inovacijas keičia gerovės. Daugėja mobiliesiems įrenginiams, poilsiui, grožio industrijai skirtų sprendimų. Mat kuo geriau gyvename, tuo daugiau dėmesio galime skirti sau. Itin sparčiai vystosi socialinės platformos ir joms skirti produktai, paslaugos. Psichologai su nerimu pastebi, kad tokios komunikacijos technologijos kaip socialiniai tinklai, labai efektyviai skatina poliarizaciją ir nuomonių radikalėjimą. Ir tai vyksta tiek dėl to, kad pats socialinis tinklas skatina emocingesnę reakciją. Taip vystoma aplinka, kurią daug lengviau išnaudoti, skleidžiant neapykantą arba melagingą informaciją, kiršinti žmones. Tuo itin veiksmingai naudojasi autoritariniai režimai.
Kaip teigia knygos „Medžiai Marse“ autorius Halas Niedzvieckis, tikėjimas, šeima, bendruomenė ir nuosekli pažanga buvo pakeista nauja religija, pagrįsta nepaliaujamai gerėsiančio gyvenimo pažadu. Mes nesame užprogramuoti nuolat keisti savo gyvenimo būdą. Žmonija išliko tūkstantmečius, laikydamasi tradicijų ir patikrintų elgesio standartų. Šiuo metu skatinamas besaikis vartojimas naikina mus supančią aplinką, teršia atmosferą, žemę ir vandenį. Tai gali tapti efektyvia susinaikinimo inovacija, jeigu nepradėsime labiau rūpintis dabartimi ir nesulėtinsime tempo.

Parengė Rolandas Maskoliūnas