Iki festivalio liko:
00 DIENŲ
00 VAL
00 MIN
00 SEK
EN

Mokslo naujienos

Rašto ir kalbos evoliucija: nuo pirmųjų ženklų iki emodžių (0)

Kalbos evoliuciją valdo tie patys dėsniai, kaip gamtos ar gyvybės evoliuciją. Siekis išlikti skatina asmens arba jų grupės inovatyvų elgesį, o tokių veiksmų visuma formuoja kultūrą. Nuolat kinta mūsų įpročiai, mados, ir be abejo, kalba. Naujovės gimsta eksperimentuojant, klystant, mėgdžiojant, reaguojant į aplinką. Visa tai būdinga evoliucijai. Tą pastebėjo jau Čarlzas Darvinas.
Situacija panaši kaip kosmologijoje. Neblogai suprantame Visatos evoliucijos mechanizmus, bet nežinome, kaip ji atsirado. Tokia pati nežinia gaubia ir kalbą. Kada žmonės mimiką ir ženklus pakeitė arba papildė garsais? Vieni sako, kad iš pradžių ėmėme dainuoti, o jau po to – kalbėti. Kiti samprotauja, kad eksperimentuoti garsais pradėjome, bandydami prisijaukinti gyvūnus. Treti teigia, kad esminis lūžis įvyko dėl vieno geno FOX P2 mutacijos, kurios neturi žmogbeždžionės. Tačiau žymus mokslo populiarintojas Mattas Ridley mano, kad viskas buvo atvirkščiai – pokyčiai genuose yra kultūrinių pokyčių padarinys. Kai paaiškėjo, kad kalba suteikia konkurencinį pranašumą, šis sugebėjimas gan sparčiai ėmė plisti bendruomenėse, pirmiesiems žmonėms mėgdžiojant vieniems kitus. Tai buvo pirmoji kalbinė revoliucija.
Paleoantropologė Genevieve von Petzinger suklasifikavo įvairiose Europos vietose, daugiausia urvuose surastus ženklus į 32 tipus. Tai įvairios abstrakčios formos, sukurtos žmonių, gyvenusių Europoje ledynmečiu, tarp 40.000 ir 10.000 metų iki mūsų laikų. Spėjama, kad tai buvo viena seniausių grafinės komunikacijos formų pasaulyje. Šie geometriniai ženklai yra mūsų protėvių intelekto, simbolinio mąstymo įrodymai. Galima sakyti, kad tai buvo antrosios kalbinės revoliucijos pradžia – rašto formavimasis. Taip kalbos vystymosi etapus klasifikuoja britų lingvistas Davidas Crystalas. Ir trečioji revoliucija – internetinis elektroninis diskursas, kuris atsirado su internetu. Naujoji kalbos atmaina sparčiai kinta kartu su technologijomis.
Beje, telefono atsiradimas pakeitė pokalbius beveik taip pat reikšmingai, kaip dabar juos keičia internetas. Iki tol su žmogumi buvo bendraujama arba akis į akį arba laiškais. Kalbantis telefonu ir nematant pašnekovo, visų pirma reikėjo atrasti neutralų kreipinį. Amerikoje, pavyzdžiui, „hello” konkuravo su „ahoy”. Susirašinėjimas internete irgi yra operatyvi bendravimo forma, kurią pastaruoju metu mėgstama sustiprinti emociškai – ar tai būtų didžiosios raidės, ar šypsenėlės ir kiti jaustukai, atitinkantys gestus ar veido išraiškas. Amerikoje iš pradžių jie buvo vadinami emotikonais, o Japonijoje – kaomodži. Šiuo metu dažniausiai vartojamas emodžių terminas. Organizacija Unicode Consortium kasmet sukuria beveik po šimtą naujų emodžių.
Įdomu, kaip tai galų gale paveiks kalbą arba raštą? Gal imsime vartoti vis mažiau žodžių, o vis daugiau piktogramų, kaip pirmykščiai žmonės? Nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad rašant internete arba išmaniuosiuose įrenginiuose, nesilaikoma jokių taisyklių, iškraipomi žodžiai, įterpiama daugybė angliškų trumpinių. Kai atsirado raštas, kai kam irgi atrodė, kad nebegalėsime kontroliuoti žmonių kalbėjimo. Kiekvienas galės rašyti ką nori. Atsiradus telefonams ir kitoms technologijoms, vėl kyla nerimo banga.

Kai kurie kalbininkai, pavyzdžiui, Antanas Smetona yra nusiteikę optimistiškai. Jo manymu, lietuvių kalba patenka tarp vieno procentų geriausiai gyvuojančių pasaulio kalbų. Nors XIX a. ne vienam šviesuoliui atrodė, ir pagrįstai, kad lietuvių kalba nyksta, o lietuvius carinė Rusija mėgina nutautinti, tačiau ji išliko ir netgi suklestėjo.
Lietuvių kalba ir internete laikosi neblogai, lyginant su daugelių kitų. Pasaulyje šiuo metu kalbama daugiau kaip 7000-iais kalbų, tačiau internete jų kur kas mažiau. Pavyzdžiui, Vikipedijoje tekstų rasite mažiau nei trimis šimtais kalbų, Google translate palaiko 103 kalbas. Kai kurios kalbos, tokios kaip islandų, be valstybės finansinės paramos sparčiai užleidžia savo pozicijas anglų kalbai. Lietuvos mokslininkai mano, kad pavojaus nei lietuvių kalbai, nei kitoms kalboms nėra. Iš pradžių atrodė, kad internetas kels pavojų kitoms kalboms, nes internete dominavo anglų kalba. Dabar anglų kalbos internete daug mažiau, negu jam atsiradus.
Lietuvių kalba vadinama lėtai kintančia, archajiškų formų. Netgi lyginant, pavyzdžiui, su senovės Romoje vartota lotynų kalba. Mokslininkai, beje, irgi negali paaiškinti, kodėl taip yra. Galbūt ir dėl tautos charakterio: lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys, todėl knygos visuomenėje paplito kur kas vėliau. Kalbos evoliuciją lėtino ir vėluojanti miestų raida.
Tam tikrais gramatiniais požymiais lietuvių kalba archajiškesnė už lotynų. Pavyzdžiui, mes turime vienaskaitą, daugiskaitą ir dviskaitą. O kuo daugiau tokių gramatinių kategorijų, tuo archajiškesnė kalba.
Pavyzdžiui, Antikos laikais Italijoje greta lotynų kalbos buvo daugybė kitų kalbų: etruskų, sabinų, marsų ir pan. Tačiau politinis Romos dominavimas privertė jas išnykti. Tai šiek tiek primena baltų kalbų istoriją. Lietuvių kalba išliko turbūt visų pirma dėl to, kad mūsų protėviams pavyko sukurti valstybę ir ją išlaikyti ne vieną šimtmetį. O sėlių, jotvingių, prūsų ir kitos tokioje aplinkoje, deja, neišgyveno.
Ar pastebėjote, kad kalba, kaip ir DNR, sudaryta iš elementų, kurie, juos įvairiai grupuojant, sudaro genus arba žodžius? Kalbos irgi nuolat mutuoja, įgyja kitų kalbų žodžių. Atrodo, kad procesas chaotiškas, tačiau galiausiai gimsta gana griežta struktūra su savo gramatika ir sintakse. „Įvairių kalbų ir įvairių rūšių susiformavimas ir įrodymai, kad viena ir kita išsivystė laipsniškai, atrodo stebėtinai lygiagretus”, rašė Čarlzas Darvinas. Štai kodėl kalbą lengviau ir efektyviau mokytis ne kalant taisykles, bet bendraujant, ypač kuo jaunesniame amžiuje. Tai irgi patvirtina evoliucinę kalbos prigimtį.
Šiais laikais technologijos: bendravimas socialiniuose tinkluose, kalbėjimas telefonu ir trumpųjų žinučių rašymas labai paspartino kalbos ir rašymo kaitą. Kalbos evoliucijos pavyzdys – dažnai vartojami žodžiai trumpėja. Kita vertus, bendriausi, svarbiausi žodžiai kinta labai lėtai. Kuo žodis labiau nišinis, specifinis, rečiau vartojamas, tuo lengviau gali pasikeisti jo tarimas arba prasmė. Jam ir didesnė grėsmė išnykti. Kalbą visada veikė gyvenimas. Gyvenime atsiranda naujų reiškinių, o kalboje atsiranda žodžių tuos reiškinius pavadinti. Jeigu kažkas dingsta, tai ir kalboje tų dalykų nebereikia.
Kita vertus, internetas ir socialiniai tinklai skatina naujadarų atsiradimą, žaidimą žodžiais. Sėkmingas naujadaras šiais tinklais greičiau pasklinda visuomenėje. Be to, internetas palengvina tekstų paiešką, leidžia kalbininkams greičiau ir tiksliau analizuoti kalbos evoliuciją.
Kita įdomi gamtos ir kalbos savybė siejasi su geografija. Tropikuose labai didelė gyvūnijos ir augalijos įvairovė, o kuo arčiau ašigalių, tuo ji mažesnė. Pavyzdžiui, Naujojoje Gvinėjoje galima rasti milijonus gyvūnų ar augalų rūšių, o Arktyje – kur kas mažiau. Tai pačiai taisyklei paklūsta ir kalbos. Aliaskoje kalbama keliomis kalbomis, o Naujoje Gvinėjoje – tūkstančiais skirtingų kalbų. Vienoje Vanuatu salelėje, kurioje gyvena tik 2000 žmonių, yra penkios kalbos. Palankus klimatas ir miškų arba kalnų sąlygota izoliacija skatina gyvybės ir kalbų įvairovę.
Kalba yra labai sudėtingas, kompleksiškas reiškinys, kurio negalėtų veikti koks nors vienas faktorius. Kalba gyvena pagal savo dėsnius. Pavyzdžiui, kalbos tyrėjai nežino, kodėl lietuvių kalboje yra daiktavardžio vyriška ir moteriška giminė. Tai gana unikali savybė. Tokių mįslių yra ir daugiau.
Kalbos evoliuciją tyrinėja lingvistinė prognostika. Deja, ji raidos tendencijas modeliuoja tik apytiksliai. Kalbos evoliuciją esmingai keičia socialiniai, politiniai ir ekonominiai veiksniai. Kintantis gyvenimo būdas, besiformuojantys nauji įpročiai. Kalbininkai mano, kad lietuvių kalboje anksčiau ar vėliau išnyks dviskaita, dar vartojama tarmėse. Kada jūs sakote „mudu abudu” vietoj mes, arba „mudu einava“, vietoj “mes einame”? Toks likimas laukia ir tarmių bei priegaidžių. Tikriausiai dar sumažės linksnių, kurių dabar yra septyni. Kažkada jų buvo net dešimt. Kalbininkai mano, kad jau formuojasi savarankiška elektroninė lietuvių kalbos atmaina. Kaip atrodys ir skambės lietuvių kalba XXI amžiaus viduryje ir vėliau? Prognozės gali būti optimistinės todėl, kad mūsų kalba kinta kur kas lėčiau negu, pavyzdžiui, italų ar graikų. Jie jau nesupranta savo senųjų kalbų. Mes Mažvydo „Katekizmą“ galime skaityti iki šiol.
Vieni kalbininkai mano, kad išvis nereikia kištis į kalbą. Kad tai natūralūs procesai, kuriuos pakanka fiksuoti. Kiti kalbininkai stengiasi šviesti visuomenę, nustatyti taisykles. Literatūrinę kalbą žmonės kuria sąmoningai, todėl ją reiktų ir toliau prižiūrėti ir tobulinti, tik išlaikant balansą, saiko jausmą. Sakoma, kad didžiausią pavojų kalbai keliame mes patys. Kadangi pokyčių išvengti neįmanoma, nereikia stengtis žūtbūt išlaikyti senąsias sakinių konstrukcijas, kirčiuotes ar žodžių formas. Juk žinant kalbos formavimosi dėsnius, verčiau užbėgti įvykiams už akių ir patiems aktyviai prisidėti prie mūsų kalbos ir rašto evoliucijos. Reikia kurti žodžius, nes kai kurie iš jų pritampa visuomenėje, o kiti ne. Visada taip buvo. Kažkada Vydūnas siūlė teatrą vaidinti regykla, bet šis naujadaras netapo populiariu. Kalbininkų darbas yra ir toliau palaikyti kalbos evoliuciją, šiek tiek atkreipti dėmesį. Ir fiksuoti kas vyksta.
Rolandas Maskoliūnas

Komentarai

Parašykite šiam straipsniui komentarą