Tendencijos

Virtualus pasaulis – naujos bendradarbiavimo galimybės (0)

Informacines ir komunikacines technologijas galima apibrėžti vienu iš pagrindinių veiksnių, lemiančiu veiklos organizavimą, darbo pobūdį, švietimą, gyventojų kvalifikaciją, ryšius tarp viešojo ir privataus sektorių organizacijų. Procesas įgauna svarbią ekonominę, politinę, visuomeninę bei socialinę reikšmę. Pasaulyje vyksta stambus technologijų, sistemų, žinių, turinio, paslaugų ir įrenginių skaitmeninis susiliejimas. Visa tai leidžia žmonėms darbus atlikti susijungus į tam tikras virtualias grupes, komandas ar organizacijas.

Įmonės vysto ir įgyvendina bendradarbiavimo strategijas, kurios joms leidžia naudoti naujas technologijas, kad darbuotojai, klientai ir partneriai galėtų efektyviau susisiekti ir komunikuoti. Deja, bet efektyviai valdyti žinias, perduoti informaciją ne visiems gali būti lengvai įkandama užduotimi, ypač tada kai tos informacijos yra labai daug. Reikalinga ne tik nauja ir optimali darbo procesų organizavimo sistema, rezultatų matavimo priemonės, apmokymai, bet patirtis bei kultūra leidžianti dirbti kitaip ir gal kiek neįprastai.

Kaip ir visur, taip ir čia egzistuoja teigiami ir neigiami požiūriai į naują darbo organizavimo būdą. Teigiamais gali būti laikomi tokie – lankstesni darbo santykiai, efektyviai valdomas darbo procesas ir žinios, galimybė virtualiai organizuoti bendrą darbą tarp geografiškai skirtingai išsidėsčiusių vartotojų.

Virtualus darbas

Pavyzdžiui, pasitelkiant informacines ir ryšių technologijas galima vykdyti projektą 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Toks darbas yra atliekamas virtualios komandos ir jis gali būti perduodamas dirbti būtent į tą šalį, kur yra darbo diena. Jei, pavyzdžiui, Indijoje baigiasi darbo diena, tuomet kita komanda iš Europos ar JAV perima projektą ir jį tęsia iki ten pasibaigs darbo diena. Toks procesas gali būti kartojamas cikle mėnesių mėnesiais kol galutinai įvykdomas projektas.

„Informacinės technologijos panaikina fizinį apribojimą ir padidina darbuotojų mobilumą. Teigiama virtualaus darbo pusė – darbo santykių lankstumas. Pavyzdžiui, darbuotojai gali dirbti fiziškai nebūdami darbo vietoje, bet kelionėje, namie ar dar kitur“, – pasakoja Algis Davidavičius, Lietuvos inovacijų centro projektų konsultantas.

Anksčiau žmonės keliaudami dažnai neturėdavo galimybės dirbti, bet šiandien jie gali rinktis – keliauti ir dirbti arba dirbti ir vengti kelionių. Keliaudami žmonės turi galimybes neatitrūkti nuo informacijos, duomenų ir žinių srauto. Kitu atveju, lokaliai apsiribodami, dirbti pasitelkdami realaus laiko komunikacines technologijas – video ir telefonines konferencijas, kurios leidžia matyti ir girdėti pašnekovą iš visiškai kito pasaulio taško. Būtent taip ne viena organizacija rado būdą optimizuoti veiklą ir sutaupė milijonus išlaidų skirtų kelionėms.

Mokslininkai tokias virtualias grupes, neužimančias fizinės erdvės, vadina virtualiomis organizacijomis, kurios panaikina darbuotojų fizinį apribojimą, nes beveik visą darbo procesą leidžia vykdyti pasitelkus informacines ir komunikacines technologijas.

Socialinio ir fizinio kontakto alkis

Anot A. Davidavičiaus, yra ir ne viena neigiama šio proceso pusė, nes informacinių ir komunikacinių technologijų invazija į mūsų įprastą gyvenimo formą tampa socialinio kontakto pakaitalu, todėl žmonės pradeda jausti socialinio ir fizinio kontakto alkį. Be to, tikėtina, kad gali nebejausti fizinės vietos ar laiko apribojimo, tai reiškia, kad galima dirbti daug daugiau, nei apibrėžtą laiką konkrečioje darbovietėje, o tai mus sekina. Jei dirbi namuose, tuomet susiduri su kita problema, nes reikia išsaugoti privačią namų erdvę. Juk yra sakoma, kad geras darbuotojas tas, kuris laisvą laiką palieka savo asmenybės poreikiams ir raidai.

„Taip istoriškai susiklostė, kad žmogus, socialinė būtybė ir turi poreikį priklausyti kokiam nors kolektyvui ar bendrijai. Pagrindinė virtualios organizacijos problema – užtikrinti socialinius žmonių poreikius, nes atsiskyręs žmogus praranda socialinę integraciją, tampa vienišas ir gali pradėti degraduoti. Tokių žmonių, kurie gali dirbti vieni ir išlikti pakankamai produktyvūs, yra vienetai. Todėl yra reikalinga nauja darbo kultūra, kuri leistų išlaikyti kolektyvinius darbo santykius“, – pasakoja A. Davidavičius.

Anot A. Davidavičiaus, reikia laiko, kad ryšiai tarp žmonių taptų tvaresniais. Žmonėms yra ypatingai svarbus socialumas, nes fiziniai kūnai – tai ne elektroninės būtybės. Todėl virtuali organizacija gali turėti fizinio kontakto plėtinį, t.y. fizinius ir reguliarius susitikimus. Kita vertus, idealus virtualios organizacijos modelis praktiškai yra neįmanomas. Pavyzdžiui, nėra išimtis ir „Second life“, kuris dar kitaip vadinamas virtualiu pasauliu, o jo nariai visgi siekia fiziškai ir reguliariai susitikti.

Virtuali realybė

Virtualios organizacijos problema – socialiniai ryšiai su technologizuota informacija, kuri turi visai naują greičio mastą. Galbūt kol ateityje neatsiras justinio panirimo į virtualumą technologijos, tol neateis idealios virtualios organizacijos era. Justinio panirimo į virtualumą technologija – tai virtuali, dirbtinė realybė, kurioje yra erdvės perteklius, iškreiptas laiko pojūtis, judėjimo lengvumas ir paprastumas bei veikia žmogaus jutimų sistema.

Tuo tarpu Jungtinės Karalystės ir Šveicarijos mokslininkai jau šiandien kuria virtualų pasaulį, kuris, tikimąsi, veiks daugumą žmogaus jutimų ir nesiskirs nuo pasaulio realybės, o realūs pasaulio procesai ten atsikartos. Mokslininkai siekia įgalinti 5 žmogaus jutimus – regėjimą, klausą, lietimą, uoslę ir skonį. Kai kuriuos prietaisus, pavyzdžiui, pritaikytus regai ir klausai sukurti nėra sudėtinga, nes jie jau ir anksčiau buvo taikyti kompiuterinės grafikos sistemose, žaidimuose, 3D filmuose. Tačiau likę žmogaus jutimai gali pareikalauti kur kas daugiau pastangų. Tai yra ilgalaikis projektas, todėl tikimąsi, kad toks įrenginys galėtų pasaulyje pasirodyti greičiausiai tik po 20 metų.

Visa tai – naujos galimybės kurti virtualius bendradarbiavimo – socialinius tinklus, kurti elektronines erdves, dalintis žiniomis, naudoti balso ir video konferencijas ar telefoniją bei gerinti darbo aplinką. Tačiau ne ką svarbiau suvokti ir šio proceso teigiamus ir neigiamus aspektus, protingai ir teisingai juos taikyti kasdieninėje veikloje. Žinių visuomenė vis labiau integruosis į virtualų pasaulį, aprėpiantį miestus, valstybes, regionus, žemynus ir visą pasaulį, nes virtualus pasaulis – tai naujos bendradarbiavimo galimybės.

Tomas Pranckevičius
Žinių ekonomikos forumo konsultantas

Komentarai

Parašykite šiam straipsniui komentarą