Pasaulinis tinklas ir kolektyvinė išmintis (0)

Prof. Saulius Norvaišas, dirbantis Mykolo Romerio universitete, sako: „Valstybės valdymas – tema, reikalaujanti atskirų diskusijų. Ką reiškia valdyti? Mes ne viską galime valdyti. Bet jeigu mes mokame įjungti jėgas, kurios pačios sutvarko visuomenę, reikia tik nustatyti ryšius ir leisti jiems funkcionuoti. Daugelį sistemų norėtume valdyti pagal savo supratimą ir dažniausiai sugadiname. Tas pats gali būti su valstybės valdymu. Kiek galime valdyti ir kokius mechanizmus turėtume įjungti? Į tokius klausimus atsakyti sunku, tačiau internetas leidžia mums vystyti naujas demokratijos formas”.

Globalią finansų krizę sukėlė godumas ir blogi atsakingų asmenų sprendimai. Bet žmonių klaidos, neišmanymas ar kvailos ambicijos sukelia ir karus. Pavyzdžiui, pirmąjį pasaulinį karą. Todėl idėja apie kolektyvinius žmonių sprendimus, naudojant naujausias technologijas, internetą, gali būti puiki išeitis. Internetas – sudėtinga sistema. Jis atsirado gan netikėtai, o dabar vystosi labai greitai ir įgauna netikėtas formas. Internetas jau yra susiformavęs. Ant to pagrindo gimsta kitos struktūros. Jis vis stipriau veikia mūsų gyvenimą, mūsų veiklą. Tuo reikia pasinaudoti, ieškant optimalių sprendimų įvairiose srityse.

Internetas yra ta terpė, kurioje galima įdiegti naujas struktūras. Viena tokia struktūra, kurią nesunku suformuoti – komandinio darbo struktūra. Komandinis darbas – kai žmonės vienoje patalpoje sprendžia kokią nors problemą. Tai reikalauja laiko. Internetas panaikina atstumus ir sutaupo laiko. Toks komandinis darbas žymiai mobilesnis. Žymiai greičiau sprendžiamos ne tik mokslo, bet ir gamybos ir kt. problemos.

Naudojant šias technologijas, galima suburti komandą, susidedančią iš labai skirtingų žmonių. Taip skatinama požiūrių įvairovė. Čia praverstų ir psichologų indėlis. Mat reikia surasti geriausius komandinio darbo metodus. XXI amžius – greitų sprendimų amžius, nes situacija ekonomikoje bei politikoje keičiasi žaibiškai. Vienas žmogus, net genialus vadybininkas ar politikas negali įvertinti visų faktorių ir rasti geriausią išeitį iš susidariusios padėties.

„Gartner” kompanija prognozuoja, kad kolektyvinis sprendimų priėmimas iki 2015 metų gali padidinti įmonės pelnus iki 10%. Toks būdas žymiau geresnis už autoritarinius sprendimus. Kai kurie optimistai teigia, kad šios prognozės netgi per kuklios. Iš tiesų, beveik neabejojama: jeigu visuomenės gyvenime būtų galima priimti kolektyvinius sprendimus, jie būtų geresni. Valdžia tik turėtų įjungti tuos mechanizmus.

Kuo daugiau galvų, tuo geresni rezultatai. Su sąlyga, jeigu yra diskusijų kultūra, susitelkimas tikslo vardan ir kvalifikuoti ekspertai. Specialistai sako, kad tai veda į visų valdžią – omnikratiją. Valdžia – tai sprendimų priėmimas. Ši funkcija turi būti perleista visiems, o ne tik išrinktiesiems. Reikalingas mechanizmas, kaip tokia sistema funkcionuotų. Tai nėra paprastas įprastinių demokratijos formų perkėlimas į internetą. Turi užsimegzti grįžtamieji ryšiai, kurie skatintų žmones aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir priiminėti visuomenei naudingus įstatymus.

Prof. S. Norvaišo manymu, dabar populiaru kalbėti apie elektroninę demokratiją, elektroninius balsavimus. Tačiau tai supaprastintas demokratiškos visuomenės vaizdas. Turėtume įjungti dar kitus mechanizmus, kad pereitume nuo atstovaujamosios demokratijos prie tiesioginės demokratijos. Kad mes patys kaip piliečiai galėtume tiesiogiai priimti sprendimus, o tarpininkų nebereiktų. Internetas palengvina tokios vizijos kūrimą.

Be interneto daugeliui iš mūsų sunku įsivaizduoti savo darbą, gyvenimą ir laisvalaikį. Tai, kad jis pakeitė mus vos per dešimtmetį, yra akivaizdu. Tačiau ar internetas gali padėti priimti teisingesnius sprendimus įvairiose srityse ir kaip tą padaryti? Ar yra mechanizmų, kurie anoniminius ekspertus suburtų į virtualią komandą? Kaip atsikratyti apgavikų, keikūnų ar kitų kenkėjų, kurių knibždėte knibžda tinkle? Pasirodo, mokslininkai jau ne pirmus metus kuria sistemas, skatinančias kolektyvinės išminties formavimąsi.

Prof. S. Norvaišas: „Tai iš tiesų daroma, yra sukurta specifinė programinė įranga. Dabar naudojama socialinė programinė įranga. Yra daug socialinių tinklų. Gal jie nėra efektyvūs, nes nėra grįžtamojo ryšio. Gal žmonės dalyvautų priimant sprendimus, bet tie sprendimai užgęsta. Turėtų būti grįžtamas ryšys. Valdžios institucijos turėtų skatinti sprendimų priėmimą, naudojant kolektyvinę išmintį. Bet tai palaipsniui vyksta. Gal ne valdžios institucijose, bet vyksta kitose bendruomenėse, verslo struktūrose”.

Vienas svarbiausių uždavinių – kaip surinkti geriausius individus, galinčius išspręsti vieną ar kitą problemą. Juk jie turi atstovauti arba reprezentuoti visuomenę, jeigu jų sprendimai bus įgyvendinti. Reprezentatyvumas yra svarbu. Bet jeigu internete egzistuoja laisvas prisijungimas prie tokių komandų, vyksta natūrali atranka. Tarkime, jeigu komandos dalyviai toje srityje nekompetentingi, jie vertina kitų mintis neobjektyviai. Tą galime nustatyti, analizuojant duomenis. Jeigu nustatoma, kad žmogus problemą ar sprendimo būdą vertina nesąžiningai, toks komandos narys pašalinamas. Taip automatiškai susiformuoja reprezentatyvi grupė.

S. Norvaišas tvirtina, kad visuomenės reiškinių modeliai šiais laikais, mūsų sudėtingoje, daugiasluoksnėje visuomenėje tiesiog būtini. Norint ką nors pakeisti, nepriskaldant malkų, pavyzdžiui, mokesčius ar vieną kitą įstatymą, planuojamų pokyčių efektą pirmiausia reikia išbandyti modelyje, o ne realiame gyvenime. Taip galima sužinoti, ar tas naujasis įstatymas pagerins situaciją, ar dar labiau ją sukomplikuos. Todėl specialistai siūlo padirbėti su realių sistemų modeliais kompiuteryje.

Jis pateikia pavyzdį, kokios gali būti problemos, formuluojant užduotis studentams. Pavyzdžiui, buvo pasirinkta abortų tema. Jeigu anoniminei komandai duodama užduotis parašyti argumentus už ir prieš abortus, komanda suskyla į dvi dalis maždaug pusiau. Vadinasi, šiuo klausimu egzistuoja socialinė įtampa. Tai yra problema, kurią reikia spręsti. Kaip spręsti – tai būtų kitas projektas. Komandos dalyviai siūlytų, kaip išspręsti tą problemą.

O jeigu proporcijos pasiskirsto kitaip? Pavyzdžiui, jeigu kokiu nors klausimu 20% žmonių mano vienaip, o likę 80% – priešingai? Jeigu požiūris išsiskaido į tokias proporcijas, tai ne problema. Jos nereikėtų liesti, o žiūrėti, kur yra socialinės įtampos ir kaip jas spręsti.

Taigi, ši informacinių technologijų specialistų, programuotojų sukurta anoniminė sistema tinka spręsti socialines problemas. Netgi galima teigit, jog tai pats geriausias būdas tokias problemas spręsti. Geresnio būdo nėra ir nebus. Be to, internetas pats savaime nėra protingas. Jame dalyvaujantys žmonės yra protas. Reikia tik mokėti tą protą apjungti, sukurti naujas žinias.

Formuojant tokią kolektyvinių sprendimų priėmimo struktūrą, reikalinga speciali programinė įranga. Profesorius Saulius Norvaišas sukūrė ir naudoja SYNNET sistemą. Svarbi jos ypatybė – užtikrintas anonimiškumas. Atrodo keista, kaip galima skatinti žmones dalyvauti anonimiškai, sulaukiant iš jų vertingų sprendimų? Ši programinė įranga sėkmingai sprendžia abu uždavinius, apdovanodama asmenis, aktyviausiai dalyvaujančius komandos veikloje.

Žmones galima skatinti finansiškai, mokant jam honorarą. Jeigu dalyvis yra gerai vertinamas, jis pateikia geras idėjas, balsuoja sąžiningai, gauna už tai pinigus. Programinė įranga sąžiningumą įvertina ir toks žmogus gali gyventi iš intelektinės veklos, būdamas bet kurioje pasaulio vietoje. Jis dalinasi savo patirtimi su kitais ir kuria nauja produktą, naujas žinias, kuriomis remiantis galima priimti geresnius sprendimus.

Internetas, arba kalbant plačiau, pasaulinis tinklas išaugo savo kūdikio marškinėlius. Procesas buvo praktiškai nevaldomas. Todėl dabar jis primena beformę pabaisą, kuri gali jus nuskriausti. Apkrėsti kokiais nors piktais virusais arba pavogti pinigus. Ten klaidžioja iškrypėliai ir pseudo pranašai. Laimė, pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie naują mokslo sritį – tinklo mokslą, angliškai „Web science”. Vienas aktyviausių šioje srityje – pats pasaulinio tinklo išradėjas Timas Bernersas Lee. Jis su kolegomis tiria, kaip ši sistema transformuojasi, kokias naujas savybes ji įgyja ir kaip tai geriausiai panaudoti visuomenės labui.

Elektroninis paštas, socialiniai tinklai, keitimasis failais ir asmens tapatybės vagystės, tinklo bendruomenės. Greta naujų gerų savybių atsiranda pavojingų tendencijų. Mokslininkai teigia, kad pasaulinio tinklo struktūrą, jos pokyčius lemia internetu besinaudojantys žmonės – jų norai, požiūriai, pomėgiai bei principai. Todėl norint suprasti ir prognozuoti pasaulinio tinklo plėtrą, padidinti jo saugumą ir informacijos patikimumą, reikia ne tik programuotojų ar matematikų, bet ir sociologų bei psichologų pastangų.

Internetas niekuo nesiskiria nuo kitų sistemų: nuo gyvybės ar negyvosios materijos. Kokios šių tendencijos? Tokios, kurios leistų realizuoti naujas idėjas. Internetas jas siūlo. Tai gali būti atsirandantys ir išnykstantys socialiniai tinklai. Mat žmonės vėl sugrįžta prie asmeninio saugumo. Jie nebenori skelbtis viešai, rodyt savo fotografijas ir pan. natūralu, kad kažkas apmiršta, o atsiranda kažkas naujo.

Internetas – sudėtinga sistema, sudaryta iš daugybės elementų. Tačiau jame, tarsi gyvame organizme, gimsta tvarkingos struktūros. Tai gali būti „Atviro kodo” judėjimas, arba vikipedija, kurioje klaidos greitai ištaisomos be centralizuoto valdymo. Mes įpratę, kad kažkas turi vadovauti visuomenei ar internetui. Iš tiesų sudėtingos sistemos, jeigu joms leidžiama, pačios yra linkusios susiorganizuoti. Sugriūva ar nunyksta tik neefektyvios struktūros, jas pakeičia naujos. To neįmanoma numatyti. Bet reikia turėti mechanizmą, kuris leistų sistemai adaptuotis prie kintančių sąlygų.

S. Norvaišas tokiu atveju siūlo pasitelkti ekspertus, entuziastus įvairiems planams kurti. Reikia nuimti daug apribojimų. Tada sistema pati suranda geriausius sprendimus. Apribojimai gali būti teisiniai, finansiniai. Čia daug procesų, kurie vystosi savaime, nepriklausomai nuo to, kokius sprendimus priima politikai.

Mokslas irgi naudojasi internetu jau ne taip, kaip prieš kelerius metus. Vieni jungiasi į tinklą diskusijoms, kurdami blogosferą, lietuviškai – kaupų sferą. Pavyzdžiui, pernai Londone įvyko pirmoji konferencija, pavadinta „Science Blogging”. Kiti dirba virtualioje erdvėje. Pavyzdžiui, mokslininkams nepatinka, jog reikia ilgai laukti, kol jų straipsnis bus išspausdintas prestižiniame mokslo žurnale. Be to, visuomenė turi teisę nemokamai sužinoti rezultatus. Ypač jeigu eksperimentus finansuoja valstybė. Todėl neseniai gimė projektas „Open notebook science”. Mokslininkai savo eksperimentus aprašo ne laboratoriniuose žurnaluose, o interneto svetainėje. Tam naudojama wiki sistema. Dar viena mokslininkų bendradarbiavimo tinkle iniciatyva vadinasi Open WetWare.

Naudodami šią sistemą, įvairios pasaulio mokslo laboratorijos sukūrė per 6000 interneto svetainių, kuriose keičiamasi idėjomis ir rezultatais. Kai kurie netgi filmuoja savo eksperimentus, kad nereikėtų jų aprašinėti. Jeigu norite tai pamatyti, aplankykite svetainę www.jove.com. Nanotechnologijų mėgėjai gali stebėti vieno Europos projekto dalyvių eksperimentus adresu www.nano2hybrids.net. Taigi, gimsta mokslas 2.0.

Dabar nagrinėjant mokslinių darbų dinamiką, mokslininkų bendradarbiavimą, vis labiau pastebime, kad straipsnius rašo keli ar keliolika mokslininkų, priklausančių ne vienai institucijai. Dinamika labai ryški, gal išskyrus kai kuriuos mokslus. Humanitariniuose moksluose nėra bendrarbiavimo tendencijų. Socialinių mokslų srityje susidaro margos tarptautinės mokslininkų grupės. Kelių milijonų mokslinių straipsnių tyrimai liudija, kad dabar sparčiausiai auga bendradarbiavimas tarp įvairių universitetų mokslininkų. Ši palyginti nauja tendencija apima ir tiksliuosius, ir socialinius mokslus. Be abejo, tai visų pirma – interneto įtaka. Šis fenomenas labai paspartino mokslo bei technologijų pažangą.

Kai kas sako, kad išaušo post mokslinė epocha. Senieji mokslo organizavimo metodai nebeefektyvūs. Vis daugiau visuomenės progresui reiškia inovatyvumas, pasikeitimas idėjomis, o ne akademiniai ritualai ir laipsniai. Iš principo kiekvienas dabar gali tapti mokslininku arba bent pasiūlyti originalią, inovatyvią ar net genialią idėją, pasinaudojęs minėta kolektyvinės išminties sistema. Mokslas tampa atviras. Ir neužmirškime, kad mokslą bei visuomenę pakeitę Mikalojus Kopernikas, Galileo Galilėjus ir Johanas Kepleris buvo mėgėjai, o ne profesionalūs mokslininkai.

Mes negalime pasakyti, kokios sąlygos buvo reikalingos, kad atsirastų gyvybė. Dabar panašiai gimsta arba gali gimti globalus protas, tobulesnis už individualų. Internetas jau sudaro prielaidas jam atsirasti. Kas tai bus, kaip jis susiformuos, visai neaišku. Gal tai netgi nesvarbu. Svarbu, kad jis tikrai turi atsirasti. Ką reiškia globalus protas? Jis reiškia geresnį visuomenės ir kiekvieno individo supratimą apie tikrovę ir to supratimo pritaikymą kasdieniame gyvenime.