Carinės Rusijos kėslai Lietuvoje (0)

Ne per seniausiai pasklido gandas, kad Gedimino kalno viršuje rasta nežinomų palaikų. Kodėl jie palaidoti tokioje neįprastoje vietoje? Ar gali būti, jog tai 1863-64 metų lietuvių sukilimo prieš carinės Rusijos valdžią vadų palaikai?

Istorikas dr. DARIUS STALIŪNAS sako: bet kokie palaikai, rasti tokioje vietoje kaip Gedimino kalnas, kuris tuo metu buvo tvirtovės teritorija, gali kelti tokias hipotezes. Aš tokia hipoteze abejoju, bet tikslius atsakymus turėtų pateikti nacionalinio muziejaus archeologai, taip pat antropologai.

Tai ne tik viena didžiųjų intrigų, kadangi tokių lyderių kaip Konstantinas Kalinauskas ar Zigmantas Sierakauskas kūnų palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. Svarbu ir tai, jog šis sukilimas sulaukė aršaus carinės imperijos atsako. Buvo uždaromos mokyklos, uždraustas raštas lotyniškomis raidėmis ir įvesta kirilika. Ar taip rusai mėgino surusinti lietuvius? Į šį klausimą mėgina atsakyti dr. Darius Staliūnas, pelnęs 2016 metų Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Rusijos tautinė politika ir tarpetniniai santykiai XIX amžiaus Lietuvoje“. Tad kokia buvo to meto Lietuva?

D. S.: Lietuva buvo suprantama bent trimis prasmėmis. Didžiausia iš tų galimų Lietuvų – buvusi LDK teritorija, kuri tuomet buvo sudėtinė Rusijos imperijos dalis, vadinamasis Šiaurės vakarų kraštas. Žiūrint iš rusiškos perspektyvos, ši teritorija buvo suvokiama kaip rusiška teritorija ne tik politine prasme. Kaip teritorija, kuri priklauso Rusijos imperijai, ir kaip etninė, konfesinė ir istoriškai rusiška.

Jau kur kas anksčiau, po ankstesnio sukilimo imperinė valdžia kartu su rusų istorikais parengė koncepciją, kuri skelbė, jog LDK iš esmės buvo rusų valstybė. T.y., nuo viduramžių egzistavo dvi rusų valstybės. Kijevo Rusia, virtusi Maskvos kunigaikštyste, ir kita Rusia, kurioje gyveno nedidelė etninių lietuvių grupė, bet gyventojų dauguma ir pati valstybės prigimtis buvo rusiška. Taigi, bandymai falsifikuoti istoriją turi ilgą istoriją.

D. S.: iš tikrųjų didžioji gyventojų dalis tame Šiaurės vakarų krašte, arba buvusiose LDK žemėse buvo baltarusiai. Didžioji dauguma – stačiatikiai, bet nemaža dalis tuo metu dar buvo ir katalikai. Pagal XIX a. rusiškąją sampratą jie buvo rusai. Dabartinė ruso sąvoka skyrėsi nuo tos, kuri buvo XIX a., kai ruso kategorija apėmė ne tik didrusius, bet ir ukrainiečius, kurie buvo vadinami mažarusiais ir baltarusius.

Mokslininkas teigia, kad terminas rusinimas arba rusifikacija gali reikšti labai skirtingus dalykus. Tuo terminu buvo aprašoma ir sovietinė politika XX a., ir Rusijos imperijos politika XIX amžiuje. Taip pat politika baltarusių ir Suomijos atžvilgiu, nors jos buvo labai skirtingos. Buitiniame lygmenyje rusifikacija suprantama kaip asimiliacija – vienos etninės grupės pavertimas kita grupe. Lietuvių, baltarusių ir lenkų istorikai teigia, kad Rusijos valdžia iš tiesų bandė kitataučius paversti rusais. Kai kurie tyrėjai sako, kad tokia politika buvo vykdoma tik po 1863 m. sukilimo.

D. S.: tuo tarpu vakarų istoriografijoje beveik niekas nesilaiko tokios pozicijos. Jie sako, kad tada iš esmės ir tautinės politikos nebuvo. Buvo tik atsakas į sukilimus, revoliucijas. Imperijos valdžia tik bandė apsaugoti įvairias tautines grupes nuo lenkų įtakos šiame regione.

Rusijos imperijos valdžia kiriliką arba graždanką bandė primesti daugeliui kalbų. Nereiktų stebėtis, kad lotyniška abėcėlė buvo uždrausta baltarusiams ir ukrainiečiams, nes jie buvo laikomi rusų tautos sudėtine dalimi.

D. S.: lygiai taip pat kirilicą buvo bandoma primesti, ir dar žymiai anksčiau, lenkams. Jau prieš kelis dešimtmečius būta tokių eksperimentų. Po sukilimo buvo masiškai leidžiami vadovėliai lenkų kalba, bet rusiškomis raidėmis. Ir iš jų buvo mokoma mokyklose.

Taigi, rusiškų raidžių įvedimas lietuviškoje raštijoje nereiškė totalaus rusinimo. Jeigu valdžia investuoja pinigus ir jėgas į lietuvišką raštiją kirilika, vadinasi, ji dar kurį laiką turėtų egzistuoti. Ar galima teigti, jog tai buvo pirmasis rusinimo etapas?

D. S.: toks variantas svarstytinas, bet čia turime įvertinti dar vieną svarbų dalyką. Turėtume laikytis istorizmo principo ir kalbėti apie tam tikrus reiškinius praeityje, atsižvelgdami į to meto kontekstą.

XIX amžiaus viduryje svarbiausiu tautiškumo kriterijumi buvo dar ne kalba, o religija. Kalbant apie totalų rusinimą kaip valdžios politiką galima kalbėti tik tuomet, jeigu įrodytume, jog rusų valdžia bandė lietuvius paversti stačiatikiais.

D. S.: rašmenų keitimas negali būti traktuojamas kaip totalus rusinimas. Aš tą politiką vadinu akultūracija. Bandymu kultūriškai padaryti lietuvius panašesniais į rusus, bet nepaverčiant rusais. Lietuviai gyveno dviejuose administraciniuose regionuose. Dalis Šiaurės vakarų krašte, o kita dalis Augustavo gubernijoje, kuri buvo Lenkijos karalystės sudėtyje. ŠVK imperijos valdininkai raidžių keitimą suprato kaip pirmą žingsnį į būsimą lietuvių pavertimą tikrais rusais. Pirmiausia bus primesta rusų kalba, o vėliau tikimasi, kad lietuviai pereis į stačiatikybę. Bet iš karto to negalima daryti, nes lietuviai buvo matomi Rusijos valdžios kaip labai religinga tautinė grupė. Dėl to bet kokie bandymai katalikus paversti stačiatikiais galėjo baigtis nauju sukilimu.

Laimė, šis klastingas dviejų dalių rusinimo planas cariniams ideologams neišdegė. Pačioje Rusijoje prasidėjo revoliuciniai pokyčiai, kuriuos paskatino ekonominė krizė ir tragiškai nesėkmingas karas su Japonija. Kalbinės priespaudos metai baigėsi 1904-aisiais, kai buvo panaikintas tradicinių rašmenų draudimas. Dar jam esant, lietuviai ėmė aktyviai leisti nelegalią spaudą, kūrėsi politinės partijos. Lietuvių tautinis judėjimas įgavo pagreitį.

D. S.: iš esmės 1905 metais Lietuvoje vyko ne tik socialinė revoliucija, kaip likusioje Rusijos imperijoje, bet ir tautinė revoliucija. Didysis Vilniaus seimas, daugybė paprastų žmonių veiksmų kone visoje etninėje Lietuvoje (kai buvo išvaromi imperijos valdininkai ir mokytojai)  liudijo, kad iš esmės vyksta tautinė mobilizacija. Net ir Rusijos imperijos valdininkai suvokė, kad lietuviai liks lietuviais.

Lietuviams pavyko atsilaikyti prieš šį kultūrinį-biurokratinį spaudimą. Juo labiau, kad dalis mūsų tautiečių tuo metu gyveno Prūsijoje, kur buvo kitoks politinis režimas. Lietuviai ten spausdino knygas ir nelegaliai jas gabeno į Lietuvą. Daug lietuvių gyveno Lenkijos karalystėje, kur anksčiau panaikinta baudžiava. Ten atsirado pirmųjų lietuvių inteligentų grupė. Taigi, kruopštūs ir įvairiapusiai šiuolaikinių istorikų tyrimai leidžia vis geriau suvokti dramatiškus praeities įvykius. Ir išmokti vertingų pamokų ateičiai.

Rolandas Maskoliūnas